there aren't any Christmas songs

Na bet visgi viena skamba mano galvoje, o tiksliau eilutė: "time for presents and exchanging kisses"
Kalėdos! Praėjo greitai...
Per Kalėdas žmonės tampa geresni ir storesni. Kalėdos praeina, gerumas išgaruoja, tik svoris taip lengvai nedingsta. Šios Kalėdos man gan keistos. Kažkaip pirmi metai, kai dovanėles draugams pirksiu po Kalėdų. Na ir kas, kad susitarę sveikinti vienas kitą po švenčių, bet vis tiek kažkaip anksčiau susitvarkydavau greičiau su tokiais reikalais. Na šiemet kitaip. Ką padarysi. Niekada nebuvau organizuota, atsakinga ar praktiška. I don't care.Žiūrėjau gerą filmą. Na bent man patiko. "Buried". Vienas aktorius, viena vieta per visą filmą, bet patiko. Ir neprailgo. Na filmas tikrai ne kalėdinis, bet kai ta kalėdinė nuotaika ir nebuvo manęs aplankiusi (gal kažkiek ir sumelavau, gal ir buvo truputėlį, kokią sekundę aplankiusi kalėdinė nuotaika), o ir šventės praeinaaa, tai... kalėdiniai filmai iš sąrašo išbraukti. Norėjau kaip tik tokio kitokio filmo, o šitas buvo kaip tik. Tik po filmo kažkokia keista nuojauta. Aš tiesiog nemoku jos apibūdinti. Ir nereikia. Filmas paveikė. Efektas padarytas.

BURIED

Pasirinkimo kelias ilgas

Pasimetimo laikotarpis. Plėšau knygų lapus, draskau į skutelius. Nežinau, ką noriu studijuoti. Nežinau... Prieš metus svajojau apie mediciną. Man atrodė, kad tai tobuliausia, ką galiu studijuoti. O dabar net nebežinau. Kažkaip pasijaučiau...ne tam skirta. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, ar tik taip pamaniau, nes sudrebėjo kojos. Jei stoju į mediciną, tai tikrai ne todėl, kad norėčiau būti eilinė seselė. Tada jau noriu pasiekti tiek daug, kiek įmanoma. O tai atims daug laiko... Bet jei veikla patinka...? Yra netgi kažkoks posakis, kad jei pasirenki tai, ką labiausiai mėgsti veikti, tau niekada nereiks dirbti. Gal aš tiesiog per daug save spaudžiu. Kažkaip visada reikalauju iš savęs labai daug. Gali būti, kad pati save labai nuvarginu. Visgi dvylikta klasė... Šioks toks stresas prieš naują gyvenimo etapą, kurio, beje, labai laukiu. Mokausi šešis dalykus išplėstiniu kursu. Pasirinkimo spektras lyg ir platus...
Kažkur esu girdėjusi, kad virš 90% problemų išsisprendžia nieko nedarant pačiam, o likusiems procentams jau reikia pastangų. Visada manau, kad didelis skaičius, tai jau turėčiau pataikyt į tuos 90 procentų, bet jaučiu, kad dažnai būna atvirkščiai. Bėda. Bėda vien toks galvojimas.

blueberry

Kaip neužmigdoma baimė lovoje naktį...


Smagu vaikščioti basai naktį...


Gerai, kad bent svajonėms nėra limito, nes jis jau būtų išnaudotas.
Blogai, kad svajonės dažnai ir lieka tik svajonėmis. O taip norėtųsi viską perkelti į realybę, nes svajonėse blogų dalykų nebūna.
Mano rankose galia. Aš galiu sukurti viską, ko man reikia. Taip pat galiu ir sugriauti. Žinau, kad galiu viską pakeisti.
Tačiau kalbėti lengviau nei imti ir padaryti.

Šaaaa. Nekalbėk garsiai. Išeinu, pasiilgau. Pasiilk ir tu manęs.

track 11

Stoviu nuoga prieš veidrodį. Be jokio makiažo. Viskas seniai nuvalyta. Visiškai natūrali. Bet ar visiškai tikra? Veidas rasoja. Krenta viena po kitos ašaros. Apsiviję kaklą ir teka kūnu žemyn. Gal ir būtų erotiška, jei nematytum tokių liūdnų akių. Be ugnies. Užgesusių. Ranka teka ne ašaros, bet irgi skausmas. Tamsiai raudonas. Kaip tas vynas, kuris taip svaigino mūsų galvas, privertė juoktis iš nutirpusių kojų ir rankų, traukė mus artyn. Palieka žaizdas... Žaizdas, slepiamas po drabužiais, makiažu, išbalinta šypsena, tiesia laikysena. Pasitikėjimo savimi šydas su mazgais. O po juo- migla. Ištiesiu prieš save ranką. Jos nesimato...

Einu valyti dulkių. Oi, atsiprašau, nepastebėjau, kad čia ne dulkės, o tik tu.

Mano širdis pašėlusiai plaka. Nestovi vietoje. Šiandien norėjau tave paerzint. Žinau, kad nėra ko girtis. Man netgi gėda, bet norėjau tau tai pasakyti, nes žinojau, kad supyksi. O jei supykai, vadinasi, reaguoji.
Maras manyje pasiglemžė visas vertybes. Daug aukų. Mano galvoje vėjai. Aš išėjau naktį į miestą ir negrįžau namo. Mamai nepasakiau, nepranešiau. Aš net neatsimenu, ką veikiau naktį, todėl į jokius skambučius ar žinutes neatsakiau. Žinau, kad atsakomybės nulis. Aš atsiprašau, kad nesu toks vaikas, kokio mama nusipelnė, kad nesu tokia gera. Nesu ir turbūt nemoku būti. Negaliu sakyti, kad nesistengiu. Gal tiesiog per mažai įdedu pastangų. Niekada neplanavau savo laiko, esu spontaniška. Vieną akimirką esu čia, kitą jau galiu būti pakeliui į kitą miestą. Vakar žadėjau keistis, surimtėti, bet šiandien nežinau ar noriu dirbtinai prisimesti sau tą atsakingumą. Turbūt viskas turi ateiti su laiku? Tik manau, kad reiktų labiau vertinti žmones, kurie yra šalia. Nesinori, kad dėl manęs jie pražiltų pirma laiko... Ir manau, kad reiktų parodyti daugiau meilės. Aš myliu ir gerbiu tik viskas mano viduje. Na ir kas, kad išorėje pėdsakų nėra...
Aš tiesiog ieškau laimės, ieškau džiaugsmo, o už viską reikia brangiai mokėti. Gal kartais įskaudinu pati to nenorėdama. Žinau, kad kartais būnu tikras nesusipratimas, bet kaip aš atrasiu tai, ko man reikia, nebandydama, neklysdama? Žinau, kad mama nori mane apsaugoti nuo klaidų, bet aš vis tiek jas darau. Kitaip ir būti negali. Aš vadovaujuosi savo galva, savo idėjomis, savo įsitikinimais, pati neklysdama tikrai nepasimokysiu iš kitų klaidų. Atrodo, būtų lengva, bet kai pats nepadarai, tai tiesiog neatkreipi dėmesio į kitų klaidas. Taip, suklydo, taip, atsitiko tas ir tas, bet jei tai nutiko ne tau, tai tu jau po kelių akimirkų gali viską pamiršti. Taip, pasibaisėjai ir gana. O kai atsitinka tau, tada viską apgalvoji. Apgalvoji, kur ir kaip ką nors padarei ne taip.

kelyje

Jaučiuosi užgesusi. Be aistros gyvenimui, be įkvėpimo. Amžinai jaučiuosi lyg būčiau ne ten, kur turėčiau, ir ne laiku. Pasiklydusi. Aš vis dar neatradau savęs. O gal tiesiog praradau?
Kodėl jaučiuosi suvaržyta? Kaip ir ką pakeisti? Vis galvoju, ką daryti: ar kovoti ir stengtis viską pakeisti, ar pasiduoti? Traukia į abi puses. Nežinau, ar turiu užtektinai jėgų. Amžinai pasmerkta blaškytis...
Aš iš tikrųjų nerandu net veiklos, kuri mane prablaškytų, kurią daryčiau su aistra.
Anksčiau, atrodo, viskas buvo gerai, bet taip nebėra. Aš nebegaliu daugiau taip gyventi.

Pasaulį sukam ratu

Knygos šaiposi iš manęs, pageltę ir nutrinti lapai tyliai šlama tarpusavyje. Ironiškai. Šiandien aš nenoriu mokytis, nenoriu paliesti nei vieno vadovėlio. Kas kad rytoj daug atsiskaitymų... Aš tikiu savo sėkme. Gal ir naivu, bet esu nusiteikusi pozityviai. Man pasiseks.
Mano galvoje muzika, mintys sukasi apie paprastus moteriškus dalykus kaip, pavyzdžiui, nagų lakas, nauja suknelė, kvepiantys plaukai, nauji aukštakulniai, draugai, savaitgaliai, susikibimai už rankų, šokiai kartu, lengvos šypsenos. Ką gi, šių minčių aš neatsikratau. Ir nenoriu, bet bandau, nes reiktų susikaupti. Neišeina. Nieko, šiandien mano mintys lengvos ir malonios kaip oro balionai. Sukasi aplink. Malonu.
Mintyse sukasi lengvi flirto vėjai, prisiminimai, kaip taip nuoširdžiai žiūrėjom vienas kitam į akis ir šypsojomės. Rankos vienas kito rankas tiesiog pačios surado. Ir viskas taip lengva ir neįpareigojama. Prisiminimai glosto širdį. Ir nieko sau nepadarysiu. Mintimis aš kitur. Na ir kas, kad akys įbestos į vadovėlį. Jos žiūri, bet nemato.

The funeral

Aš nežinau: ar viskas taip lengva, ar man tiesiog sekasi?

Taip šnabždėjau prieš pora dienų. Šiandien vos tramdžiau ašaras. Ne, aš neverkiu.

Kažkas netaip ten, kur širdis. Spaudžia, stabdo. Vėjai supynė mintis, suteršė protą. Man vis atrodo, kad nieko neturiu, bet iš tikrųjų tai aš turiu daug, bet tik dabar supratau, kad aš tiesiog nematau, nežiūriu...
Ir vėl nusideginau. Tiesiog norėjau paliesti įkaitusį metalinį arbatinuką, lygintuvą, sugniaužti delne degančią šiukšlę, žvakės liepsną, nuorūką. Ir vėl susižeidžiau. Tiesiog norėjau suspausti delne pagaląstą peilį, neatsargiai elgtis su aštriais daiktais. Ir visur tik aš. Aš pati viską pasidariau. Manęs niekas nei sužeidė, nei nudegino, nei supjaustė.
Aš galiu gyventi šiukšlyne, svarbu, kad mano viduje būtų švaru. Jaučiuosi taip, lyg ten dabar būtų šiukšlynas. Nejaugi pamiršau išnešti šiukšles? Kad būtų taip lengva (anksčiau viskas atrodė net per lengva).
Kartais man atrodo, kad aš pati viską griaunu ir naikinu aplink. Čia ne juokai, per savaitę sugebėjau sulaužyti ir sugadinti gan daug daiktų namie. Na, tokių rimtų, pavyzdžiui, langas arba durys (gerai, kad naikinimo periodas praėjo, nes likčiau be namų, o be namų- negerai). Bet ne apie daiktus aš kalbu... Nesu metiarelistė. Gal dėl to kartais per giliai knisuosi.... kažkur. Kaip lengva būtų, jei galėčiau rėkti : "Man vienodai šviečia, nes manęs tai neliečia!" Kaip to išmokti???
Pasitikėjimas savimi prilipęs man prie kojos pado... (šitą frazę esu kažkur girdėjusi. Ar bent panašią)
Neneigsiu, gal ir pati pakišau sau koją.

Closer

Turėčiau miegoti, bet negaliu. Nenoriu ir stengiuosi negalvoti, kokiu laiku rytoj mane prikels žadintuvo signalas. Šaltos mintys kutena nugarą.
Geriausias jausmas, kai gulint šalia jauti, kaip abiejų kvėpavimas suvienodėja. Tarsi tampa vienu įkvėpimu ir vienu atodūsiu. Žaidžiu, tyčia sutrikdau ritmą. Tačiau taip ilgai netrunka.
Tik tu nebežaisk.

The world is not mine

Lyja. Rudeniškai ir tyliai, ramiai. Keistas atrodo toks lietus, kai prisimenu staigias vasarines audras. Ruduo nemėgsta išsišokti.

Sunkios, niūrios mintys slegia galvą. Keičiuosi, krentu kaip rudeniniai lapai. Pagelsta, parausta, paruduoja. Sudžiūva, subyra ant žemės. Trupiniai. Vėjas nuneša.
Nusirengsiu viską. Nuoga prieš veidrodį. Matau save, bet nematau taip, kaip yra. Mintys vis tiek iškreipia vaizdą akyse. Atsidustu. Be vilties? Atrodo, mano rankose tiek galios, bet kažkas trukdo. Aš pati. Mano atspindys stovi priešais mane, stovi už manęs, stovi man iš kairės, stovi man iš dešinės. Kvėpuoja, traukia orą iš manęs. Tarsi rūko. Negaliu net pajudėti. Aštuonios rankos stipriai laiko manąsias. Atsidustu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Stoviu viena kambaryje. Nėra aštuonių stiprių rankų. Bet kodėl vis tiek jaučiuosi lyg su grandinėmis?
Vienintelis kelias pajėgti, išdrįsti pajudėti. Tada kelio atgal nebus. Aš atgal nežingsniuoju, kartais tik sustoju.

close your eyes

Skubėjimo, žinių rinkimo, bandymo susikaupti, tingėjimo varymo į šalį, bemiegių naktų, bet ne su draugais, o su knyga, maratonas pradėtas. Dar gan sėkmingai. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau baltas popieriaus lapas. Ką užrašysi, tas išliks ilgam. Tikiuosi, kad ne tik taip jaučiuosi, bet taip yra ir iš tikrųjų. Kad tik vietos užtektų. Visgi dvylikta klasė, kaip ir paskutinė maža gyvenimo stotelė. Tuoj bus laikas judėti tolyn, nepasilikti čia, pabėgti į kitą miestą ar net šalį. Negaila. Laukiu naujovių. Man jų reikia kaip dykumoje vandens. Nebūtų baisu, jei aš žinočiau, ko aš noriu gyvenime. Aišku, šitas klausimas turbūt kamuoja ne vieną žmogų ir net nebūtinai jauną. Bet vakar kažkaip išsigandau, kad nežinau, ką man daryti. Nežinau, kur mane traukia. Aš turiu tą liepsnelę, tą užsidegimą kažką daryti iki galo, visomis pastangomis, atiduoti save tam, kas patinka ir rūpi. Taip, aš siekiu tobulumo. Tai kartais labai padeda, bet neneigsiu- kartais pakiša duobę po kojomis.

Love me in starlight
Take me on the moon tonight
Show me what is feels like
Can we'll be flying all night

Mėgstu rudenį, nes jis kažkaip man atneša geras emocijas. Aš keliuosi su šypsena, dainuoju, linksminuosi. Nenužudo net ankstyvi rytai. Kaip tik, man viskas taip miela širdžiai. Man norisi pačiai būti geresnei, mielesnei, pasitempti, šypsotis. Laimės pilnos kelnės, nors imk ir dalinkis. Siela pailsėjusi, akys spindi. Bet ne, aš neįsimylėjusi, aš tiesiog laiminga. Ruduo myli mane.

Ar prašau per daug?

Šypsausi pro sukąstus dantis, kišenės pilnos pykčio.
Man net nutirpsta nugara, kai pagalvoju, kad rytoj reiks keltis 6h. Kaip ir kiekvieną rytą. Man rytais būna taip šalta. Norėčiau, kad kas nors išvestų šunį į lauką, nes man, ką tik atsikėlusiai, būna labai labai šalta vaikštinėti lauke, kai dar akys būna net neatsimerkę iki galo. Taip pat norėčiau, kad kas nors atneštų man kavą į lovą. Šiltą, garuojančią kavą su pienu. Kad man nereiktų net kojos pirštelio iškišti. Rytais būna taip šalta basomis tipenti iki virtuvės. Ir dar norėčiau, kad kas nors į dušą kurį laiką leistų šiltą vandenį, kad įėjus būtų šilta. Paprasti norai, kurie mano rytus padarytų laimingesnius ir šiltesnius...

"Nebūtinai būti laimingiausiam iš visų "

Lekiu per dykumą, nors nėra ten vandens. Mano muzika tą nykumą delnais išsems, smėliu užkas. Na ir kas, jei bandai, bet nežinai, kas yra kas.

Devynių mėnesių maratonas pradėtas. Vakar vakare pamačiau vieną pageltusį lapą, gulintį ant žemės. Vienišas. Man ruduo vienatvės neatneša. Nesuteikia ir rimtumo. Šįkart gavau norą pasitempti. Ruduo padovanojo suvyniojęs į geltonus lapus. Nematyti tie lapai man. Gal importiniai?
Kaip atskirti tikrą tikrą norą nuo paprasčiausios užgaidos? Kaip žinoti, ar viskas tikra, ar tai tik kaprizas, nes iškart negavau to, ko noriu? Aš realiai nesuvokiu savo norų tikrumo. Sunku taip, bet kad ir kaip bandyčiau galvoti ir rasti atsakymą, niekaip nepavyksta. Arba tiesa yra per toli, kad įžiūrėčiau, arba ji prieš pat nosį, bet aš vis tiek nesugebu įžiūrėti. Žinau, kad vis dar gali nutirpti nugara, tau esant šalia.

Žmonės sako, kad ko bijosi, tas ir bus. Žmonės kalba, kad kuo tikėsi, taip ir bus. O ar kas nors pastebėjo, kad kartais nebūna nei taip, nei anaip? Belieka tik laisvė bandyti, atrasti kas yra kas. Susimaišyti, suklysti, suklupti, atskirti, atsikelti, atrasti. Rizikuoti? Dar žmonės sako, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. O ką aš sakau? Aš nežinau... Noriu bandyti. Patirti. Išmokti. Pajusti. Kad ir susižeisti. It's my life. It's now or never. I ain't gonna live forever.
Išsigandau, nes nežinau, kada man rytoj keltis.
Noriu tavęs šalia.

You can love me or not

Nieko nebuvo. Aš negaliu taip sakyti. Nieko nebūtų buvę, jei nebūčiau tavęs sutikusi. Jei yra pradžia, visada bus ir istorija, kad ir iš vieno žodžio. Visada bus ir pabaiga. Kartais, atrodo, net nepajauti, kaip gretai viskas prabėga. Tik matai, kad paskutinio sakinio gale padėtas taškas jau švytuoja tau prieš nosį ir dar vis tolsta. Galėtum sakyti, kad viskas pasibaigė net neprasidėję, bet kai pasiknaisioji savo atsiminimuose, surandi ir pradžią, ir pabaigą. Tik... Kur aš buvau, kai buvo pats laikas kažką daryti? Chaaaa, galbūt kaip tik tada galvojau, kad pradžios dar nėra. Dar.

So I don't look back

Šiandien aš keistai laiminga. Geros nuotaikos, linguoju į taktą kažkokios senos dainos besiklausydama. O diena laukia tikrai tikrai nelengva. Tačiau manau, kad su tokia nuotaika lengvai su viskuo susidorosiu, kad ir kaip neramiai virpėtų kažkur ten, kur širdis.

Šiandien toks rudeniškas oras. Vakar naktį vos spėjau grįžt. Atrodo, tik užvėriau duris ir pradėjo lyti. Nusišypsojau. Laiminga.

who wants to be alone

Tokiomis naktimis niekas nenori likti vienas. Reikia juoko, šypsenų, pašnekesių, apsikabinimų. Reikia visko. Lengvų flirto vėjų, spindinčių akių, apsvaigusios galvos. Šiąnakt gali būti ir tai. Noriu pajusti tavo rankas tarp savo plaukų. Noriu, jausti, kaip tu juos uostai, priglaudi veidą. Miegas šiandien ne svečias. Nelaukiamas. Išvarytas už durų. Dievaži, šiandien padaryčiau bet ką. Atsidariusi langą, galėčiau rėkti iš laimės arba nelaimės. Dar tiksliai nežinau, bet jaučiu, kad plaučiuose vanduo. Mirštu? Ne, man gera. Na ir kas kad po minutės jau gali stoti širdis. Šiandien aš linkusi į kraštutinumus. Bet jie manęs nevargina. Kaip tik suteikia kažkokį stimulą judėti, veržtis, rėkti, šaukti, juoktis. Tiesiog žengti vieną ar netgi pora žingsnių į kitą pusę nei mano protas. Jis juda pastoviu greičiu ir tik į priekį. Kolkas. Juk aš tobulėju. Atgal dar nežengiu. Neskaitant tų paklydimų į šonus. Būtent kaip šiandien. Į šonus, o ne atgal. Bet aš nesiginčiju. Gera taip. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai juokiausi. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai verkiau. Gaila, kad viena. O taip norėtųsi kažko šalia. Norėtųsi iki skausmo. Tada turbūt šitoje, einančioje skirtingais keliais nei protas, nuotaikoje nebūtų kartais užgriūnančio liūdesio šešėlio. Šiandien priimu bet ką. Noriu, kad neliktų slegiančios vienatvės. Nė krislelio. Bet, deja, kolkas ji sėdi šalia manęs, apgaubusi mane per pečius. Įtartinai rami. Matyt, jaučia, kad dar ilgai mane globos. Aš stengiuosi neišsiduoti, kad žinau, jog ji dar pasiliks, bet ji tik žiūri į mane ir ironiškai šypsosi. Pasiduodu ir krentu į jos glėbį. Dar vieną dūmą už tave. Į sveikatą. Kad tu paspringtum.

Dancing on my own

Varčiau savo dienoraštį ir pastebėjau, kad ten tiek daug prisiminimų, tiek nuotykių, kurių dalį tiesiog pamiršau. Buvo gera vėl paskaityti, prisiminti tai, kas buvo svarbu. Tiek gėrio ir tiek blogio. Tačiau nieko neatiduočiau. Keista darosi, kai susivoki, kad visiškai viskas turi pabaigą. Karščiausias pyktis ir karčiausias liūdesys, vienatvė. Viskas liko tik puslapiuose. Galiu atkurti bet kada, galiu prisiminti, sugrįžti į praeitį, perskaičius žodžius, įsijautusi į jų skambesį, tačiau visa tai jau praėję, nebėra prasmės to daryti. Viskas saugiai užrakinta popieriniuose puslapiuose. O jie atlaiko tiek daug! Rodos, pamiršti nenoriu, rėkiu, kad nieko neatsisakyčiau, nieko neištrinčiau iš atminties, bet kartais visai nesinori prisimenant visko vėl išgyventi. Tiesa, laikas gydo žaizdas, padėdamas pamiršti. Užglaisto plonai, nes, įvykus žemės drebėjimui, ten, kur, rodėsi, yra saugu, gali vėl atsirasti plyšys, atsiverti bedugnė. Visgi jaučiausi gan saugiai, kad tie prisiminimai įkalinti popieriuje. Neišsižadu savo gyvenimiškos patirties, tačiau ją tiesiog turiu, per daug joje nesiknaisiodama. Tiek kartų norėta viską pradėti iš naujo. Kad ir kaip būtų juokinga ar graudu, tačiau visos pradžios vienoje vietoje. Pabaigos- taip pat.

Juokiasi gyvenimas.
Tūkstančiai žodžių keičiasi vietomis suspaustuose puslapiuose. Nelaisvi.

Vakar

Rugpjūtis.

Vasara kaip kekšė. Spalvota, greit praeinanti ir greit pamirštama. Laukiama kita. O ruduo elegantiškas, atnešantis naujus vėjus, gyvenimo pokyčius. Vasarą tu atostogauji. Keitiesi nebent tik pats. Viduje. O ne gyvenimas. Po vasaros žmonės grįžta pasikeitę. Pailsėjusiomis sielomis, širdimis, protu. Būtent dabar dažniausiai žmonės leidžiasi į trumpus, aistringus atostogų romanus, elgiasi lengvabūdiškai ir nenuspėjamai. Mintyse plevena lengvas vėjas, švelnus brizas kutena širdį.

Šiandien pakilo vėjas. Ne tas lengvas ir švelnus, kuris sūpuoja širdį. Šitas- piktas ir griaunantis. Ir ne širdyje. Su griaustiniu, o mano širdyje griaustinio nėra. Aš rami ir pailsėjusi. Pasirengusi žengti žingsnį į rudenį. Elegantiškai.

Dabar, sėdint ant laiptų ir klausantis griaustinio, man norisi sulaukti lietaus, užsimerkti ir jaučiant skaičiuoti krentančius lašus ant mano veido. Gal ir žeistų. Ne veidą. Palietę odą, tuoj pat išgaruotų. Viduje man labai karšta. Įpūsk gaivos.

Mintimis šaukiu lietų. Turbūt per silpnai, nes saulė neilgai teišbūna pasislėpusi. Spinduliai prasiskverbia pro debesis ir šildo mano veidą. Užsimerkiu. Tuoj apsiniauks.

Bring me flowers

Nutirpusios kojos, skaudanti nugara, besimerkiančios akys.

Žiūrėk, plaukia ežere cigaretė!

Dūmai, dūmai, dūmai. Svaigina galvą, sujaukia protą. Akyse migla. Vėjas ūžia galvoje, skaičiuoja žvaigždėms prilygstančias mano mintis. Visas išbarsto. Lyg jonvabaliai netvarkingai sukasi aplink. Mano mintys. Jos šviečia tamsoje. Mano akys žėri. Aš pavargau, bet nenoriu užsimerkti. Bijau truputėlį, kad kai vėl atsimerksiu, viskas jau bus dingę. Bijau prarasti. Reikia saugoti.

Įrašas su žvakutėmis.

Pavargau nuo visų gimtadieninių sveikinimų. Pavargau. Neee, mano gimtadienis ne šiandien. Aš tiesiog buvau išvykusi. Galėjau gal ir negrįžt. Norėčiau niekada nebegrįžt.
Man jau 18 ir aš rimta rimta rimta.Juokauju, nei trupučio rimtumo. Jau jo tai man dažnai pritrūksta. Aš būdama pilnametė keistai jaučiuosi. Atrodo, tai tik metai, tarsi neturėtų kas pasikeisti, bet kažkaip man niekada neatrodė, kad aš kada sulauksiu 18. Šito gimtadienio aš taip ypatingai ir nelaukiau, tiesiog jis atėjo... Cha, juk dingti irgi negalėjo. Aplinkoje tai niekas nepasikeitė. Tik aš pati. Gal.. Nežinau, nei kad džiaugiuosi, nei kad nesidžiaugiu. Bet tai nėra tas jausmas, kai vat nieko nejauti. Man kažkaip keista... Kažką jaučiu, bet nemoku įvardinti. Man visada sunku įvardinti tikraisiais vardais. Neee, ne visada, tiesiog dažnai. Daugelį dalykų...Toks geras vakaras ir aš nenoriu būti viena namie. O, atrodo, tik šiandien grįžau. Galėčiau pabūti. Bet nenoriu. Taip pat nenoriu susitikti su žmonėmis, kurie yra čia. Manęs nebedžiugina buvimas su jais. Aš nesu tokia poxuistė...
Širdelė plaka. Vieniša. Man tikrai trūksta meilės. Atrodo, ji gali atgaivinti. Kaip dykumoje vanduo. Dedu į ją visas viltis, nors dar ir nemyliu nieko, tačiau tikiu įsimylėjimo galia. Tikiu, kad meilė daug padėtų, nes viskas būtų kitaip. Tiesiog kitaip. Bet aš noriu tikros meilės, o ne tų vienkartinių meilių- seilių, kai užtenka žmogaus vienam vakarui, na gal trim dienom. Atsibodo visi šie žaidimai. Aš noriu kažko tikro.
Mane dažnai aplanko toks jausmas, kad aš pati kažkokia netikra, tuščia. Nesu tokia! Jau atsibodo apie save blogai galvoti. Atsibodo dėl visų nesėkmių kaltinti save. Nesėkmės moko. Taip turi būti.
AŠ esu graži ir aš pasitikiu savimi, nes aš žinau, kad daug galiu. Aš žinau, kad aš esu įdomi. Aš žinau, kad galiu daug pasiekti. Aš žinau, kad mano svajonės ne muilo burbulai, nes aš visa tai įgyvendinsiu!
Aš myliu save. Ir tai tik mažas trupinėlis meilės, kurią galiu duoti.
Mylėk.

Ginger

Aš stebėtinai greitai sugebu pamesti minčių lengvumą. Štai ir vėl jos, juodos ir niūrios, lenkia mano galvą žemyn. Atsiprašau, aš jau kūprinuosi. Ir nežinau, ar man skauda galvą nuo tos begalybės pajuodusių minčių, ar nuo neapykantos, pykčio. Cha. Neabejotinai šie du susiję.

Aš superherojus, man priklauso rytojus!

Va šitai norėčiau išrėkti garsiai, bet, deja, tai būtų melas. Dabar tai tik kvailas raidžių rinkinys, besiblaškantis mano galvoje. Jaučiuosi lyg būčiau skęstantis laivas, o mano mintys- žmonės, kurie nenori paskęsti, kurie nori išsigelbėti, todėl bando ištrūkti. Ne gaila, galėčiau paleisti visus. Mano siela skylėta. Kodėl jie nesiveržia pro tas skyles? Savižudžiai, susikaupę mano galvoje, baigia išvaryti mane iš proto. Eikit lauk! Dinkit!



Pavargau. Laukite tęsinio.

Daugiau vasaros bučinių!

Užsukau namo. Trumpam. Visai nenoriu čia būti. Noriu grįžti ten, kur saulė kaitina kūną, kur, rodos, semiuosi iš saulės šilumos, o naktį ją dalinu. Aš nusiraminau ir šypsausi. Atsidūriau tarp tų žmonių, kurių be proto pasiilgau ir su kuriais man labai gera būti. Naktys palapinėje, nuogi kūnai prieš saulę visą dieną, ilgi pasivaikščiojimai vakarais ir neramios naktys, neramios ir alsuojančios mūsų kūnų šiluma. Įdegęs kūnas maloniai primena man, stovinčiai prieš veidrodį, kad vasara pagaliau prilietė savo šiltomis lūpomis ir mane. Daugiau vasaros bučinių!
Kartais būna neramių akimirkų, tačiau jas labai greita sutirpdo saulė. Palyginus su tuo, kas buvo prieš keletą mėnesių, tas vidinis neramumas dabar panašesnis į plunksnelės kutenimą. Nuo milžiniškų trenksmų iki plunksnelės kutenimo. Pažengiau į priekį. Dar vienu žingsneliu. Paaugau. Džiaugiuosi, kad jaučiuosi ramesnė, kad siela sveiksta, kad akys skaidrėja, kad šypsena pasirodo dažniau. Anksčiau buvau atsiribojusi, tarsi užsidariusi ligoninėje, kurią pati sau ir susikūriau. Izoliavau save nuo kitų, manydama, kad tik taip galiu pasveikti. O juk būnant ligoninėje atrodo, kad visas pasaulis serga. Pati save sargdinau, pati save ir gydžiau. Dabar aš atviresnė pasauliui, galimybėms, svajonėms, planams, įvykiams, šypsenai, meilei, draugystei. Išsiilgus nuotykių. Net jei žinočiau, kur griūsiu, nepasidėčiau pagalvės, nes noriu patirti kuo daugiau. Iš patirties žinau, kad ir nesėkmės išmoko daug.
*
Šypsausi ir godžiai gėriuosi saule. Nenoriu grįžti namo. Buto sienos dusina. Net ant alaus butelio etiketės parašyta, kad gamtoje įdomiau.
*
Sapnavau keistą keistą sapną. Kad tas vieškelis, kurio aš bėgioju, iš visų pusių apaugęs rugiais. Tas takas iš tikrųjų yra plautus, o sapne likęs tik siauras takelis, kurį gaubia ryškūs ryškūs auksiniai rugiai. Ir dangus ryškiai mėlynas, tik kiek tamsokas. Aš iš tikrųjų nelabai skiriu, kur yra rugiai, o kur kokie miežiai ar kviečiai, bet sapne, kai ėjau tuo keliu, buvau įsitikinusi, kad ten buvo rugiai, vadinasi, sapnavau rugius. Jie buvo tokie ryškūs, tarsi būtų auksiniai! Keistas sapnas. Įdomu, ką reiškia? Reiks pasidomėti.
*
Būčkis skaitantiems, gerų jums dienų!

Ką vėl aš sulaužiau?

Eilinį kartą mano galvoje kirba mintis, kad aš darau kažką blogai. Eilinį kartą noriu keistis, keisti savo gyvenimą, keisti subraižytą lietuvišką gyvenimą kad ir į kokį amerikietišką, japonišką, prancūzišką, bet kokį... Štai ir vėl svajonės vagia sekundes, minutes, valandas, paras... Aš įstrigusi savo svajonėse. Bijau jose pasilikti dar ilgiau, nes jos tikrai geresnės už realybę. Niekaip neįkvepiu oro. Neįkvepiu kitokio oro. Rodos,kad plaučiuose vanduo. Skęstu viduje. Vis susidarau sąrašiuką, kuris perpildytas mano tikslais, būsimais pasikeitimais, norais, jų įgyvendinimu. Aš žinau, kad viduje keičiuosi, augu, bet tikrai ne pagal tą sąrašiuką, kurį susidarau jau tikrai eilinį kartą. Kokia iš jo nauda? Nežinau, gal ir yra kažkiek naudos, nes aš visada jį darau apimta begalinio entuziazmo. Beprotiškai mėgstu tokį jausmą, kai, rodos, gali nuversti net pati Everestą. Norėčiau, kad tokia aistra gyvenimui aplankytų dažniau, o ne tik kritiniais momentais. Visgi didžiuojuosi savimi, kad užuot griuvus ant žemės ir puolus raudoti kiek tik akys ir balsas leidžia, aš tiesiuosi, puolu kurpti planus, kurie turėtų padaryti mano gyvenimą geresnį, tobulesnį. Kaip toj svajonėj, kuri dar vakar sukosi mano galvoje. Su cinamono kvapu, šokolado glaistu ir mano šypsena. Akys primerktos, o veide ramybė. Ne čia, o ten.
Kada aš spėjau įsisukti į gyvenimą, kuris labiau nei labai primena melodramą? Pavargau aiškintis santykius: meiles, neapykantas, liūdesius, aistras. Viskas kaip sūkurys traukia mane vis giliau giliau. Juk ne veltui aš noriu viską pakeisti, visko atsisakyti. O kas toliau? Žinau tik tai, kad be proto bijau būti vieniša. Taip, sakau, kad man reikia ramybės, bet ar ilgam? Porai dienų tai tikrai, o toliau? Bus per daug. Gal geriau gyventi su uraganu, kai netik nežinai, kas bus rytoj, tu net nežinai, kas bus už kampo. Kai viskas netikėta, nenuspėjama, audringa, jokio aukso viduriuko, tik kraštutinumai. Jei jau aš tai taip mėgstu, tai kodėl pavargau?

Tyliai. Tyliai. Tyliai. Tyliai.
Einu. Noriu prisigerti saulės šviesos, šilumos, kad švieščiau ir būčiau šilta dar ir naktį. Ar įmanoma? Nenoriu užgesti...

Ar galiu tave vadinti draugu?

Vis dažniau atsiduriu kompanijose, kuriose pažįstu tik vieną žmogų. Šventes švenčiu su svetimais, pirmą kartą matomais žmonėmis. Nieko keisto, kai tarp senų draugų pasigendu to, kas paprastai ir jungia draugus.

šiandien mano galvoje:

Nuo septyniolikos man pats geriausias amžius. Esi drąsus, jau jauti nepriklausomybės skonį, nes esi jau nebe toks vaikas, kaip šešiolikmečiai ar penkiolikmečiai. Bet dar gali būti nerimtas, kartais kvailas, nesantūrus, nes iš tavęs rimtos ir atsakingos personos dar niekas nereikalauja.

Perpildyti minčių archyvai

Tai buvo mergaitė, kuri bėgo nuo savo šešėlio. Ratais ratais... Žemyn žemyn...
Kas kad rankos surištos- per daug klaidų padaryta. Neatleis, nors būtų visai nesunku. Neatleis, net jei po to būtų geriau. Uždaryta. Čia ji viena naktimis, čia ji viena dienomis. O mintys tik sukasi, tik lekia ratu. Ji sugaudyti jų nespėja. Nesugaudo jau seniai, todėl ir rankos surištos už nugaros. Niekas jos nepaleis, o pati per silpna. Todėl ir stengiasi apčiuopti mintis, sudėti į vietas, gal net uždaryti į dėžes ir nustumti į giliausius ir tamsiausius atminties kampus... Kam reikalingos piktžolės? Nieko gražaus, nieko švelnaus. Ir sūpuoja ji čia vėją. Linguoja kartu su nakties atodūsiais. Nemiega, nes neturi tam laiko. Jei rytojaus nebebus? Linguoja kartu su naktimi ir rėkia. Rėkia, kai ji jau pasitraukia. Nes savos mintys jai ir vėl nepriklauso. Ir vėl kyla į dangų ir plaukia su debesimis tolyn. Nesugrįš ir dar pakenks. O kur jos keliauja? Į niekur. Sunyksta pakeliui į rytojų. O ji ir vėl suka ratus mažame savo pasaulyje. Jei rankos nebūtų surištos, jas iškeltų link debesų- gal bent pirštų galais pasiektų plaukiančias, skriejančias, nelaukiančias mintis. Gal sudėtų neaiškius prisiminimus į savo vietas. Ten, kur jie ir buvo, ten, kur jie ir turėtų būti. Tačiau ir vėl viskas ratais. Ir vėl žemyn. Nebesugeba pakilti. Sūkurys per daug galingas- nepaleidžia. Tik milijonai vietų, milijonai veidų, milijonai kvapų, milijonai jausmų, milijonai minčių. Ir viskas ne jos. Viskas kaip už stiklo. Neaišku ir miglota. Kol ji juda ratais, viskas tik tolėja, viskas tik nyksta. Pasivyti neįmanoma. Viskas sunyksta pakeliui į rytojų...

Vienas iš senesnių mano darbų. Anksčiau labai mėgau kurti tokias trumpas istorijas. Tai buvo tarsi mano aistra. Tik ką nors nauja patyrusi, pamačiusi, aplankiusi, iškart sukurdavau trumpą pasakojimą, kuris man siedavosi su patirtais nuotykiais, matytais vaizdais, sukilusiais jausmais.

one step closer

Kai esi apsvaigusi, toks jausmas, kad eini grečiau nei tavo kūnas. Jis kažkur atsilieka...

Aš tau mojuoju!

Sėdžiu šlapiais plaukais prie pc ir klausausi vakarykštės nakties dainų, kojos dar trūkčioja pagal ritmą. Skauda kaklą.
Aš taip mėgstu elgtis spontaniškai, neatsakingai, neapgalvotai, gal kartais ir kvailai. Kai pasijunti laisva ir gyveni tik šia akimirka. Taip mėgstu vakarėlius, kai nieko neplanuoji. Tiesiog sulauki skambučio ir draugiškas balsas rėkia: "Varom!". Žinoma, kad varom. Jokių planų, žmonės tokie pat atsipūtę, spontaniški. Aišku, tokie vakarėliai ne visada pavyksta, bet kai jau pavyksta, tai suteikia daug laimės. mmmm.... Nieko nėra geriau.
*
Šiandien,po vakarėlio, tyčia norėjau pareiti namo pėsti, nenorėjau, kad kas nors parvežtų. Na ir kas kad lijo. Sušlapau. Ir vėl- na ir kas? Pusę kelio turėjau eiti viena, ir pagalvojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek gyvenime liksi vienas. Ne visada pasitaiko žmogus, kuris visada bus šalia. Tik dabar, kai mokaisi ir kai esi tarsi įspraustas į tam tikrą žmonių ratą, pavyzdžiui, mokykla ir t.t. visada surasi žmonių, kurie yra šalia. O vėliau? Kartais aš visai mėgstu vienišės įvaizdį, tačiau tik įvaizdį. O iš tikrųjų negaliu pakęsti būti vieniša. Man visada reikia žmogaus, kuris būtų šalia.

Pastaruoju metu nustojau naudoti kosmetiką. Jei nepatiksiu natūrali, tai nepatiksiu ir pasidažiusi. Nenoriu turėti daug veidų, nenoriu ir nemėgstu taikytis, derintis prie kitų. Tik futbolo žaidėjas aikštelėje gali turėti daug šešėlių, o aš gyvenime turiu tik vieną. Nenoriu turėti kaukių, slėpti veido po jomis. Gal todėl neturiu daug draugų, nes nemėgstu bendrauti su bet kuo. Turbūt net ir nemoku. Neskaitau draugų kaip materialaus turto, bet savaitgalį (penktadienį ir šeštadienį), kai turėjau daug gražaus laiko savo mintims, pagalvojau, kad galėtų draugų būti ir daugiau mano gyvenime. Ne tiesiog pažįstamų, o tikrų draugų. Draugystės per vakarėlius dažniausiai ir baigiasi už vakarėlio laiko. Aišku, jei per kitą tūsą vėl susitinki tą žmogų, tai viskas dažniausiai atsinaujina, bet vėlgi- tik tam kartui. Susirinkę linksmintis, žmonės rimtų dalykų neieško.

Rausvi norai, sulūžusi navigacijos sistema&laimė

Kvepiantys plaukai, neblėstantis pasitikėjimas savimi, įdegęs kūnas, nedingstanti šypsena, tobulai balti dantys, gera figūra, meilė, aistra, geismas, seksualumas, nėriniuoti apatiniai, balti marškiniai, ilgi vakarai, pažintys, draugai, netylantis juokas, spindesys, kvepalai, lūpų blizgesys, grožis, tirpstantys dūmai, auštantys rytai, bemiegės naktys.

Negalvojau. Tiesiog vienu atsikvėpimu išvardinau, kas dabar sukasi mano galvelėj. Surašius atrodo geriau, bet iš tikrųjų tai tik padrikos mintys. Aš sunkiai jas sugaudau. Atrodo, žinau, ko noriu, bet įvardinti konkrečiai sunku. Aš tiesiog jaučiu.

Visada eik ten, kur liepia širdis, o ne protas. Tik ten būsi laiminga.

Kad būtų taip lengva. O gal ir lengva? Mane veda ir į kairę, bet po to liepia grįžti. Liepia eiti tiesiai, bet po to priverčia grįžti.Kai grįžtu, nieko neberandu ten, kur buvau. Viskas, ką palieku, dingsta. Gal ir gerai, nes kitaip pastoviai grįžčiau prie tų pačių dalykų, kurių man nereikia. Nes jei reiktų, juk nepalikčiau, taip? Taip. O gal aš tiesiog nebegrįžtu antrą kartą į tą pačią vietą. Aš vis ieškau savo laimės. Kartą pamečiau ir neberandu. Matyt, ji irgi vietoje nestovi. Migruojanti laimė. Kaip ir aš. Ir painus širdies balsas.



Reikia įsigyti GPS navigaciją. Arba bent išsinuomoti. Cha. Kur su akcija?

Grožis, atspindėtas trigubų elektronų prožektorių monitoriuje

Tai, ką myliu labiausiai! Grožiuosi ir neatitraukiu akių. Tobulas stilius, tobulas įvaizdis, tobulaaa...

Ištremkit mane į Sibirą

Taip norėčiau susikrauti daiktus ir kur nors išvykti. Kur nors, kur nėra pažįstamų, draugų ir tų, kurie tik apsimeta draugais. Kur viskas nauja ir nematyta. Kur reikia atrasti viską iš naujo. Taip, aš susikrausiu daiktus ir išvyksiu. Tik dar ne šiandien ir ne ten, kur dabar norėčiau. Taip norėčiau pakeisti aplinką, žmones. Tačiau ar ilgai man būtų gerai? Juk turbūt nėra nieko, ko nebūtų įmanoma sugadinti, sugriauti, pakeisti ar kitaip iškraipyti. Šilčiausias emocijas, gražiausius veidus, madingiausius drabužius, spindinčius automobilius, nuoširdžiausias meiles, tikriausias neapykantas, tvirčiausius įsitikinimus. Kartasi man atrodo, kad aplink nieko nevyksta, o iš tikrųjų vyksta labai daug kas, niekas nestovi vietoje. Kartais man atrodo, kad aplink vyksta, juda, kruta, nesustoja, o iš tikrųjų- aplink Ramusis vandenynas. Aš atsilieku? Laikas paskui mane nespėja. Kažkaip nesusiderinu. Noriu matyti ne tuos žmones, kurie šalia. Noriu klausytis ne tos mauzikos, kuri dabar groja. Noriu būti ne ten, kur esu. Man net skauda galvą. Akys pilkos. Atrodo, nebegyvos. Išsirėk. Nueik į miška ir išrėk viską. Tegu nuaidi medžių viršūnėmis toli toli. Pamuojuk ir nueik. Palik.

Išjungiu telefoną. Nebemyli.


Taip norėčiau tattoo būtent šitoje vietoje. Tik ne žvaigždutės kaip čia, o plunksnelės. 18 jau ant nosies. Pasidovanosiu sau. Anksčiau pasidovanojau sau auskarą į kaklą, nes man žiauriai gražu. Deja, nebeturiu kakle auskaro. Turiu tik randą.

Šiandien man geriau užsimerkti...

Aš negaliu pasakyti, kad esu laiminga. Neapsiverstų liežuvis. Grįžtu namo, kątik atsisveikinus su draugais, ir kažkodėl mano veidą puošia ne šypsena dėl gerai praleisto laiko, bet liūdesys. Aš turbūt būnu ne su tais, su kuriais norėčiau. Būnu ne ten, kur norėčiau. Arba ne ten, kur turėčiau, kad pasijusčiau laiminga. Aš norėčiau kažko naujo. Norėčiau nusirengti kaip seną drabužį savo gyvenimą ir numesti, pasiimti naują. Nieko nieko nepalikti. Tiksliau nežinau, ar nieko nepasilikčiau. Jei turėčiau galimybę visko atsisakyti, turbūt dar pasvarstyčiau, ar verta. Nors ką aš bandau apgauti. Turbūt atsisakyčiau visko dėl naujovių, kad ir nežinodama, kokios jos būtų. Tiesiog surizikuočiau. Bet niekas man tokių galimybių nesiūlo. Žinau, kad niekas ant sidabrinės lėkštutės neatneš ir nepakiš po nosimi, kad pasiimčiau vos vos pakėlusi ranką. Žinau, kad reikia pačiai ieškoti, kovoti, surasti. Bet kaip aš galiu, kai šiandien nežinau, ko noriu? Nieko nenoriu- nieko neturiu(?) Turbūt.
Nekenčiu to jausmo, kai ryte atsikeli ir iškart galvoji apie tai, kaip vakare vėl atsigulsi į lovą, padėsi galvą ant pagalvės ir užsimerksi, vildamasi, kad rytas bus kitoks. Bet tai kartojasi vėl ir vėl... Tokia nuotaika ir tokios mintys atakuoja mane vis dažniau. Kaip jų atsikratyti?
Atrodo, anksčiau buvau visada besišypsanti, laiminga ir optimistiška. Kur aš visa tai pamečiau? Iššvaisčiau? Augu ir rimtėju? Ne... Jei augčiau, tai nesijausčiau tokia pažeidžiama. Kaip tik, stiprėčiau, būčiau labiau savarankiška, drąsesnė ir labiau pasitikėčiau savimi. O dabar lūžtu kaip trapi šakelė, pakilus audrai.
Dabar jau užkliūna figūra, banguoti plaukai, laikysena, eisena, balsas, drabužiai, namai, miestas, draugai, šeima.... Sąrašas be galo... Šiaušiu spyglius kaip ežys, nes nesu patenkinta...

Vasariški kvepalai

Vasara jau seniai alsuoja tiesiai man į nugarą bet prieš save jos dar nematau. Maždaug prieš pora savaičių pajutau beprotišką vasaros troškimą, nuojautą, kad kažkas manęs laukia. Tokia pat nuojauta buvo ir prieš metus, laukiant rudens. Atrodo, kad turėjo įvykti kažkas gero ir nepaprasto, kad netgi jutau mažytį virpėjimą viduje. Žinai, kaip būna, kai kažko labai labai lauki ir truputį nerimauji, tačiau vis tiek labai nori. Tas ruduo tikrai geeeras buvo. Taigi buvau kažką panašaus pajutus ir prieš pora svaičių, bet tas jausmas išgaravo. (cha... Kur???) Arba tiesiog tai buvo tiesiog akimirkos nuotaika. Apsigavau??? Tikiuosi, kad ne.


Mojuoju saulėta ir vasariška diena. Nesėdėkim namie :)
bum bum bum.

Blakstienos tobulai sukryžiuotos. Atsimerk.

Tu mano sapnų tapytojas.
Tu mano laisvės sparnas.
Tu mano spalvotas lietus.
Kai lyja, aš noriu dangų apkabint.
Kai žemė ledinė, aš noriu žolę pabučiuot.
Šiluma...
Tekina bėgu link aušros.
Ilgesio saulės liepsnoja už tavęs.
Neskęsk mano akyse...
Srovėmis jau nuplaukė mūsų viltys.
Ir kaip sugrąžinti jas?
Perku laiką, kad galėčiau atsukti atgal.
Kaip drugeliai jis skrenda tolyn.
Aš svajoju, kai miegu,
O kai pabundu, tu sudaužai mano sielą.
Bet mano sapnai tau skirti.
Pasiimk ir juos, kai eisi tolyn.
Mirę akmenys naktyje man dar ilgai rėks apie tave.
Kai mano žalios akys tyliai atsimerks,
Mano žemė jau bus sudžiuvus.
Lietus nebelanko manęs.
Laikas jau gęsta, pas mane negrįžta.
Mano jausmų kapitonas jau seniai už borto.
Akimirka laimės mėlynose rankose tirpsta tyliai.
Į rytinius langus kvėpuoja akimirka meilės.
Blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.
Laikas jau niekada nesustos.
Pro šalį ir vėl tūkstančiai vėjo lašų skries.
Ir tolstančios pėdos smėlyje
Gęstant saulei mažės.
O blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.

*

Štai aš. sakau bonjour (vėl)
Su senu senu savo darbu, truputį apnuogindama sielą, ir mojuoju pasauliui.
Labas.