Ką vėl aš sulaužiau?

Eilinį kartą mano galvoje kirba mintis, kad aš darau kažką blogai. Eilinį kartą noriu keistis, keisti savo gyvenimą, keisti subraižytą lietuvišką gyvenimą kad ir į kokį amerikietišką, japonišką, prancūzišką, bet kokį... Štai ir vėl svajonės vagia sekundes, minutes, valandas, paras... Aš įstrigusi savo svajonėse. Bijau jose pasilikti dar ilgiau, nes jos tikrai geresnės už realybę. Niekaip neįkvepiu oro. Neįkvepiu kitokio oro. Rodos,kad plaučiuose vanduo. Skęstu viduje. Vis susidarau sąrašiuką, kuris perpildytas mano tikslais, būsimais pasikeitimais, norais, jų įgyvendinimu. Aš žinau, kad viduje keičiuosi, augu, bet tikrai ne pagal tą sąrašiuką, kurį susidarau jau tikrai eilinį kartą. Kokia iš jo nauda? Nežinau, gal ir yra kažkiek naudos, nes aš visada jį darau apimta begalinio entuziazmo. Beprotiškai mėgstu tokį jausmą, kai, rodos, gali nuversti net pati Everestą. Norėčiau, kad tokia aistra gyvenimui aplankytų dažniau, o ne tik kritiniais momentais. Visgi didžiuojuosi savimi, kad užuot griuvus ant žemės ir puolus raudoti kiek tik akys ir balsas leidžia, aš tiesiuosi, puolu kurpti planus, kurie turėtų padaryti mano gyvenimą geresnį, tobulesnį. Kaip toj svajonėj, kuri dar vakar sukosi mano galvoje. Su cinamono kvapu, šokolado glaistu ir mano šypsena. Akys primerktos, o veide ramybė. Ne čia, o ten.
Kada aš spėjau įsisukti į gyvenimą, kuris labiau nei labai primena melodramą? Pavargau aiškintis santykius: meiles, neapykantas, liūdesius, aistras. Viskas kaip sūkurys traukia mane vis giliau giliau. Juk ne veltui aš noriu viską pakeisti, visko atsisakyti. O kas toliau? Žinau tik tai, kad be proto bijau būti vieniša. Taip, sakau, kad man reikia ramybės, bet ar ilgam? Porai dienų tai tikrai, o toliau? Bus per daug. Gal geriau gyventi su uraganu, kai netik nežinai, kas bus rytoj, tu net nežinai, kas bus už kampo. Kai viskas netikėta, nenuspėjama, audringa, jokio aukso viduriuko, tik kraštutinumai. Jei jau aš tai taip mėgstu, tai kodėl pavargau?

Tyliai. Tyliai. Tyliai. Tyliai.
Einu. Noriu prisigerti saulės šviesos, šilumos, kad švieščiau ir būčiau šilta dar ir naktį. Ar įmanoma? Nenoriu užgesti...

Ar galiu tave vadinti draugu?

Vis dažniau atsiduriu kompanijose, kuriose pažįstu tik vieną žmogų. Šventes švenčiu su svetimais, pirmą kartą matomais žmonėmis. Nieko keisto, kai tarp senų draugų pasigendu to, kas paprastai ir jungia draugus.

šiandien mano galvoje:

Nuo septyniolikos man pats geriausias amžius. Esi drąsus, jau jauti nepriklausomybės skonį, nes esi jau nebe toks vaikas, kaip šešiolikmečiai ar penkiolikmečiai. Bet dar gali būti nerimtas, kartais kvailas, nesantūrus, nes iš tavęs rimtos ir atsakingos personos dar niekas nereikalauja.

Perpildyti minčių archyvai

Tai buvo mergaitė, kuri bėgo nuo savo šešėlio. Ratais ratais... Žemyn žemyn...
Kas kad rankos surištos- per daug klaidų padaryta. Neatleis, nors būtų visai nesunku. Neatleis, net jei po to būtų geriau. Uždaryta. Čia ji viena naktimis, čia ji viena dienomis. O mintys tik sukasi, tik lekia ratu. Ji sugaudyti jų nespėja. Nesugaudo jau seniai, todėl ir rankos surištos už nugaros. Niekas jos nepaleis, o pati per silpna. Todėl ir stengiasi apčiuopti mintis, sudėti į vietas, gal net uždaryti į dėžes ir nustumti į giliausius ir tamsiausius atminties kampus... Kam reikalingos piktžolės? Nieko gražaus, nieko švelnaus. Ir sūpuoja ji čia vėją. Linguoja kartu su nakties atodūsiais. Nemiega, nes neturi tam laiko. Jei rytojaus nebebus? Linguoja kartu su naktimi ir rėkia. Rėkia, kai ji jau pasitraukia. Nes savos mintys jai ir vėl nepriklauso. Ir vėl kyla į dangų ir plaukia su debesimis tolyn. Nesugrįš ir dar pakenks. O kur jos keliauja? Į niekur. Sunyksta pakeliui į rytojų. O ji ir vėl suka ratus mažame savo pasaulyje. Jei rankos nebūtų surištos, jas iškeltų link debesų- gal bent pirštų galais pasiektų plaukiančias, skriejančias, nelaukiančias mintis. Gal sudėtų neaiškius prisiminimus į savo vietas. Ten, kur jie ir buvo, ten, kur jie ir turėtų būti. Tačiau ir vėl viskas ratais. Ir vėl žemyn. Nebesugeba pakilti. Sūkurys per daug galingas- nepaleidžia. Tik milijonai vietų, milijonai veidų, milijonai kvapų, milijonai jausmų, milijonai minčių. Ir viskas ne jos. Viskas kaip už stiklo. Neaišku ir miglota. Kol ji juda ratais, viskas tik tolėja, viskas tik nyksta. Pasivyti neįmanoma. Viskas sunyksta pakeliui į rytojų...

Vienas iš senesnių mano darbų. Anksčiau labai mėgau kurti tokias trumpas istorijas. Tai buvo tarsi mano aistra. Tik ką nors nauja patyrusi, pamačiusi, aplankiusi, iškart sukurdavau trumpą pasakojimą, kuris man siedavosi su patirtais nuotykiais, matytais vaizdais, sukilusiais jausmais.

one step closer

Kai esi apsvaigusi, toks jausmas, kad eini grečiau nei tavo kūnas. Jis kažkur atsilieka...

Aš tau mojuoju!

Sėdžiu šlapiais plaukais prie pc ir klausausi vakarykštės nakties dainų, kojos dar trūkčioja pagal ritmą. Skauda kaklą.
Aš taip mėgstu elgtis spontaniškai, neatsakingai, neapgalvotai, gal kartais ir kvailai. Kai pasijunti laisva ir gyveni tik šia akimirka. Taip mėgstu vakarėlius, kai nieko neplanuoji. Tiesiog sulauki skambučio ir draugiškas balsas rėkia: "Varom!". Žinoma, kad varom. Jokių planų, žmonės tokie pat atsipūtę, spontaniški. Aišku, tokie vakarėliai ne visada pavyksta, bet kai jau pavyksta, tai suteikia daug laimės. mmmm.... Nieko nėra geriau.
*
Šiandien,po vakarėlio, tyčia norėjau pareiti namo pėsti, nenorėjau, kad kas nors parvežtų. Na ir kas kad lijo. Sušlapau. Ir vėl- na ir kas? Pusę kelio turėjau eiti viena, ir pagalvojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek gyvenime liksi vienas. Ne visada pasitaiko žmogus, kuris visada bus šalia. Tik dabar, kai mokaisi ir kai esi tarsi įspraustas į tam tikrą žmonių ratą, pavyzdžiui, mokykla ir t.t. visada surasi žmonių, kurie yra šalia. O vėliau? Kartais aš visai mėgstu vienišės įvaizdį, tačiau tik įvaizdį. O iš tikrųjų negaliu pakęsti būti vieniša. Man visada reikia žmogaus, kuris būtų šalia.

Pastaruoju metu nustojau naudoti kosmetiką. Jei nepatiksiu natūrali, tai nepatiksiu ir pasidažiusi. Nenoriu turėti daug veidų, nenoriu ir nemėgstu taikytis, derintis prie kitų. Tik futbolo žaidėjas aikštelėje gali turėti daug šešėlių, o aš gyvenime turiu tik vieną. Nenoriu turėti kaukių, slėpti veido po jomis. Gal todėl neturiu daug draugų, nes nemėgstu bendrauti su bet kuo. Turbūt net ir nemoku. Neskaitau draugų kaip materialaus turto, bet savaitgalį (penktadienį ir šeštadienį), kai turėjau daug gražaus laiko savo mintims, pagalvojau, kad galėtų draugų būti ir daugiau mano gyvenime. Ne tiesiog pažįstamų, o tikrų draugų. Draugystės per vakarėlius dažniausiai ir baigiasi už vakarėlio laiko. Aišku, jei per kitą tūsą vėl susitinki tą žmogų, tai viskas dažniausiai atsinaujina, bet vėlgi- tik tam kartui. Susirinkę linksmintis, žmonės rimtų dalykų neieško.

Rausvi norai, sulūžusi navigacijos sistema&laimė

Kvepiantys plaukai, neblėstantis pasitikėjimas savimi, įdegęs kūnas, nedingstanti šypsena, tobulai balti dantys, gera figūra, meilė, aistra, geismas, seksualumas, nėriniuoti apatiniai, balti marškiniai, ilgi vakarai, pažintys, draugai, netylantis juokas, spindesys, kvepalai, lūpų blizgesys, grožis, tirpstantys dūmai, auštantys rytai, bemiegės naktys.

Negalvojau. Tiesiog vienu atsikvėpimu išvardinau, kas dabar sukasi mano galvelėj. Surašius atrodo geriau, bet iš tikrųjų tai tik padrikos mintys. Aš sunkiai jas sugaudau. Atrodo, žinau, ko noriu, bet įvardinti konkrečiai sunku. Aš tiesiog jaučiu.

Visada eik ten, kur liepia širdis, o ne protas. Tik ten būsi laiminga.

Kad būtų taip lengva. O gal ir lengva? Mane veda ir į kairę, bet po to liepia grįžti. Liepia eiti tiesiai, bet po to priverčia grįžti.Kai grįžtu, nieko neberandu ten, kur buvau. Viskas, ką palieku, dingsta. Gal ir gerai, nes kitaip pastoviai grįžčiau prie tų pačių dalykų, kurių man nereikia. Nes jei reiktų, juk nepalikčiau, taip? Taip. O gal aš tiesiog nebegrįžtu antrą kartą į tą pačią vietą. Aš vis ieškau savo laimės. Kartą pamečiau ir neberandu. Matyt, ji irgi vietoje nestovi. Migruojanti laimė. Kaip ir aš. Ir painus širdies balsas.



Reikia įsigyti GPS navigaciją. Arba bent išsinuomoti. Cha. Kur su akcija?

Grožis, atspindėtas trigubų elektronų prožektorių monitoriuje

Tai, ką myliu labiausiai! Grožiuosi ir neatitraukiu akių. Tobulas stilius, tobulas įvaizdis, tobulaaa...

Ištremkit mane į Sibirą

Taip norėčiau susikrauti daiktus ir kur nors išvykti. Kur nors, kur nėra pažįstamų, draugų ir tų, kurie tik apsimeta draugais. Kur viskas nauja ir nematyta. Kur reikia atrasti viską iš naujo. Taip, aš susikrausiu daiktus ir išvyksiu. Tik dar ne šiandien ir ne ten, kur dabar norėčiau. Taip norėčiau pakeisti aplinką, žmones. Tačiau ar ilgai man būtų gerai? Juk turbūt nėra nieko, ko nebūtų įmanoma sugadinti, sugriauti, pakeisti ar kitaip iškraipyti. Šilčiausias emocijas, gražiausius veidus, madingiausius drabužius, spindinčius automobilius, nuoširdžiausias meiles, tikriausias neapykantas, tvirčiausius įsitikinimus. Kartasi man atrodo, kad aplink nieko nevyksta, o iš tikrųjų vyksta labai daug kas, niekas nestovi vietoje. Kartais man atrodo, kad aplink vyksta, juda, kruta, nesustoja, o iš tikrųjų- aplink Ramusis vandenynas. Aš atsilieku? Laikas paskui mane nespėja. Kažkaip nesusiderinu. Noriu matyti ne tuos žmones, kurie šalia. Noriu klausytis ne tos mauzikos, kuri dabar groja. Noriu būti ne ten, kur esu. Man net skauda galvą. Akys pilkos. Atrodo, nebegyvos. Išsirėk. Nueik į miška ir išrėk viską. Tegu nuaidi medžių viršūnėmis toli toli. Pamuojuk ir nueik. Palik.

Išjungiu telefoną. Nebemyli.


Taip norėčiau tattoo būtent šitoje vietoje. Tik ne žvaigždutės kaip čia, o plunksnelės. 18 jau ant nosies. Pasidovanosiu sau. Anksčiau pasidovanojau sau auskarą į kaklą, nes man žiauriai gražu. Deja, nebeturiu kakle auskaro. Turiu tik randą.

Šiandien man geriau užsimerkti...

Aš negaliu pasakyti, kad esu laiminga. Neapsiverstų liežuvis. Grįžtu namo, kątik atsisveikinus su draugais, ir kažkodėl mano veidą puošia ne šypsena dėl gerai praleisto laiko, bet liūdesys. Aš turbūt būnu ne su tais, su kuriais norėčiau. Būnu ne ten, kur norėčiau. Arba ne ten, kur turėčiau, kad pasijusčiau laiminga. Aš norėčiau kažko naujo. Norėčiau nusirengti kaip seną drabužį savo gyvenimą ir numesti, pasiimti naują. Nieko nieko nepalikti. Tiksliau nežinau, ar nieko nepasilikčiau. Jei turėčiau galimybę visko atsisakyti, turbūt dar pasvarstyčiau, ar verta. Nors ką aš bandau apgauti. Turbūt atsisakyčiau visko dėl naujovių, kad ir nežinodama, kokios jos būtų. Tiesiog surizikuočiau. Bet niekas man tokių galimybių nesiūlo. Žinau, kad niekas ant sidabrinės lėkštutės neatneš ir nepakiš po nosimi, kad pasiimčiau vos vos pakėlusi ranką. Žinau, kad reikia pačiai ieškoti, kovoti, surasti. Bet kaip aš galiu, kai šiandien nežinau, ko noriu? Nieko nenoriu- nieko neturiu(?) Turbūt.
Nekenčiu to jausmo, kai ryte atsikeli ir iškart galvoji apie tai, kaip vakare vėl atsigulsi į lovą, padėsi galvą ant pagalvės ir užsimerksi, vildamasi, kad rytas bus kitoks. Bet tai kartojasi vėl ir vėl... Tokia nuotaika ir tokios mintys atakuoja mane vis dažniau. Kaip jų atsikratyti?
Atrodo, anksčiau buvau visada besišypsanti, laiminga ir optimistiška. Kur aš visa tai pamečiau? Iššvaisčiau? Augu ir rimtėju? Ne... Jei augčiau, tai nesijausčiau tokia pažeidžiama. Kaip tik, stiprėčiau, būčiau labiau savarankiška, drąsesnė ir labiau pasitikėčiau savimi. O dabar lūžtu kaip trapi šakelė, pakilus audrai.
Dabar jau užkliūna figūra, banguoti plaukai, laikysena, eisena, balsas, drabužiai, namai, miestas, draugai, šeima.... Sąrašas be galo... Šiaušiu spyglius kaip ežys, nes nesu patenkinta...

Vasariški kvepalai

Vasara jau seniai alsuoja tiesiai man į nugarą bet prieš save jos dar nematau. Maždaug prieš pora savaičių pajutau beprotišką vasaros troškimą, nuojautą, kad kažkas manęs laukia. Tokia pat nuojauta buvo ir prieš metus, laukiant rudens. Atrodo, kad turėjo įvykti kažkas gero ir nepaprasto, kad netgi jutau mažytį virpėjimą viduje. Žinai, kaip būna, kai kažko labai labai lauki ir truputį nerimauji, tačiau vis tiek labai nori. Tas ruduo tikrai geeeras buvo. Taigi buvau kažką panašaus pajutus ir prieš pora svaičių, bet tas jausmas išgaravo. (cha... Kur???) Arba tiesiog tai buvo tiesiog akimirkos nuotaika. Apsigavau??? Tikiuosi, kad ne.


Mojuoju saulėta ir vasariška diena. Nesėdėkim namie :)
bum bum bum.

Blakstienos tobulai sukryžiuotos. Atsimerk.

Tu mano sapnų tapytojas.
Tu mano laisvės sparnas.
Tu mano spalvotas lietus.
Kai lyja, aš noriu dangų apkabint.
Kai žemė ledinė, aš noriu žolę pabučiuot.
Šiluma...
Tekina bėgu link aušros.
Ilgesio saulės liepsnoja už tavęs.
Neskęsk mano akyse...
Srovėmis jau nuplaukė mūsų viltys.
Ir kaip sugrąžinti jas?
Perku laiką, kad galėčiau atsukti atgal.
Kaip drugeliai jis skrenda tolyn.
Aš svajoju, kai miegu,
O kai pabundu, tu sudaužai mano sielą.
Bet mano sapnai tau skirti.
Pasiimk ir juos, kai eisi tolyn.
Mirę akmenys naktyje man dar ilgai rėks apie tave.
Kai mano žalios akys tyliai atsimerks,
Mano žemė jau bus sudžiuvus.
Lietus nebelanko manęs.
Laikas jau gęsta, pas mane negrįžta.
Mano jausmų kapitonas jau seniai už borto.
Akimirka laimės mėlynose rankose tirpsta tyliai.
Į rytinius langus kvėpuoja akimirka meilės.
Blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.
Laikas jau niekada nesustos.
Pro šalį ir vėl tūkstančiai vėjo lašų skries.
Ir tolstančios pėdos smėlyje
Gęstant saulei mažės.
O blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.

*

Štai aš. sakau bonjour (vėl)
Su senu senu savo darbu, truputį apnuogindama sielą, ir mojuoju pasauliui.
Labas.