Ištremkit mane į Sibirą

Taip norėčiau susikrauti daiktus ir kur nors išvykti. Kur nors, kur nėra pažįstamų, draugų ir tų, kurie tik apsimeta draugais. Kur viskas nauja ir nematyta. Kur reikia atrasti viską iš naujo. Taip, aš susikrausiu daiktus ir išvyksiu. Tik dar ne šiandien ir ne ten, kur dabar norėčiau. Taip norėčiau pakeisti aplinką, žmones. Tačiau ar ilgai man būtų gerai? Juk turbūt nėra nieko, ko nebūtų įmanoma sugadinti, sugriauti, pakeisti ar kitaip iškraipyti. Šilčiausias emocijas, gražiausius veidus, madingiausius drabužius, spindinčius automobilius, nuoširdžiausias meiles, tikriausias neapykantas, tvirčiausius įsitikinimus. Kartasi man atrodo, kad aplink nieko nevyksta, o iš tikrųjų vyksta labai daug kas, niekas nestovi vietoje. Kartais man atrodo, kad aplink vyksta, juda, kruta, nesustoja, o iš tikrųjų- aplink Ramusis vandenynas. Aš atsilieku? Laikas paskui mane nespėja. Kažkaip nesusiderinu. Noriu matyti ne tuos žmones, kurie šalia. Noriu klausytis ne tos mauzikos, kuri dabar groja. Noriu būti ne ten, kur esu. Man net skauda galvą. Akys pilkos. Atrodo, nebegyvos. Išsirėk. Nueik į miška ir išrėk viską. Tegu nuaidi medžių viršūnėmis toli toli. Pamuojuk ir nueik. Palik.

Išjungiu telefoną. Nebemyli.


Taip norėčiau tattoo būtent šitoje vietoje. Tik ne žvaigždutės kaip čia, o plunksnelės. 18 jau ant nosies. Pasidovanosiu sau. Anksčiau pasidovanojau sau auskarą į kaklą, nes man žiauriai gražu. Deja, nebeturiu kakle auskaro. Turiu tik randą.