Pasimetimo laikotarpis. Plėšau knygų lapus, draskau į
skutelius. Nežinau, ką noriu studijuoti. Nežinau... Prieš metus svajojau apie mediciną. Man atrodė, kad tai tobuliausia, ką galiu studijuoti. O dabar net nebežinau. Kažkaip pasijaučiau...ne tam skirta. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, ar tik taip pamaniau, nes sudrebėjo kojos. Jei stoju į mediciną, tai tikrai ne todėl, kad norėčiau būti eilinė seselė. Tada jau noriu pasiekti tiek daug, kiek įmanoma. O tai atims daug laiko... Bet jei veikla patinka...? Yra netgi kažkoks posakis, kad jei pasirenki tai, ką labiausiai mėgsti veikti, tau niekada nereiks dirbti. Gal aš tiesiog per daug
save spaudžiu. Kažkaip visada reikalauju iš savęs labai daug. Gali būti, kad pati save labai nuvarginu. Visgi dvylikta klasė... Šioks toks stresas prieš naują gyvenimo etapą, kurio, beje, labai laukiu. Mokausi šešis dalykus išplėstiniu kursu. Pasirinkimo spektras lyg ir platus...
Kažkur esu girdėjusi, kad virš 90% problemų išsisprendžia nieko nedarant pačiam, o likusiems procentams jau reikia pastangų. Visada manau, kad didelis skaičius, tai jau turėčiau pataikyt į tuos
90 procentų, bet jaučiu, kad dažnai būna atvirkščiai. Bėda. Bėda vien toks galvojimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą