Aš nežinau: ar viskas taip lengva, ar man tiesiog sekasi?Taip šnabždėjau prieš pora dienų. Šiandien vos tramdžiau ašaras. Ne, aš neverkiu.
Kažkas netaip ten, kur širdis. Spaudžia, stabdo. Vėjai supynė mintis, suteršė protą. Man vis atrodo, kad nieko neturiu, bet iš tikrųjų tai aš turiu daug, bet tik dabar supratau, kad aš tiesiog nematau, nežiūriu...
Ir vėl nusideginau. Tiesiog norėjau paliesti įkaitusį metalinį arbatinuką, lygintuvą, sugniaužti delne degančią šiukšlę, žvakės liepsną, nuorūką. Ir vėl susižeidžiau. Tiesiog norėjau suspausti delne pagaląstą peilį, neatsargiai elgtis su aštriais daiktais. Ir visur tik aš. Aš pati viską pasidariau. Manęs niekas nei sužeidė, nei nudegino, nei supjaustė.
Aš galiu gyventi šiukšlyne, svarbu, kad mano viduje būtų švaru. Jaučiuosi taip, lyg ten dabar būtų šiukšlynas. Nejaugi pamiršau išnešti šiukšles? Kad būtų taip lengva (anksčiau viskas atrodė net per lengva).
Kartais man atrodo, kad aš pati viską griaunu ir naikinu aplink. Čia ne juokai, per savaitę sugebėjau sulaužyti ir sugadinti gan daug daiktų namie. Na, tokių rimtų, pavyzdžiui, langas arba durys (gerai, kad naikinimo periodas praėjo, nes likčiau be namų, o be namų- negerai). Bet ne apie daiktus aš kalbu... Nesu metiarelistė. Gal dėl to kartais per giliai knisuosi.... kažkur. Kaip lengva būtų, jei galėčiau rėkti : "Man vienodai šviečia, nes manęs tai neliečia!" Kaip to išmokti???
Pasitikėjimas savimi prilipęs man prie kojos pado... (šitą frazę esu kažkur girdėjusi. Ar bent panašią)
Neneigsiu, gal ir pati pakišau sau koją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą