who wants to be alone

Tokiomis naktimis niekas nenori likti vienas. Reikia juoko, šypsenų, pašnekesių, apsikabinimų. Reikia visko. Lengvų flirto vėjų, spindinčių akių, apsvaigusios galvos. Šiąnakt gali būti ir tai. Noriu pajusti tavo rankas tarp savo plaukų. Noriu, jausti, kaip tu juos uostai, priglaudi veidą. Miegas šiandien ne svečias. Nelaukiamas. Išvarytas už durų. Dievaži, šiandien padaryčiau bet ką. Atsidariusi langą, galėčiau rėkti iš laimės arba nelaimės. Dar tiksliai nežinau, bet jaučiu, kad plaučiuose vanduo. Mirštu? Ne, man gera. Na ir kas kad po minutės jau gali stoti širdis. Šiandien aš linkusi į kraštutinumus. Bet jie manęs nevargina. Kaip tik suteikia kažkokį stimulą judėti, veržtis, rėkti, šaukti, juoktis. Tiesiog žengti vieną ar netgi pora žingsnių į kitą pusę nei mano protas. Jis juda pastoviu greičiu ir tik į priekį. Kolkas. Juk aš tobulėju. Atgal dar nežengiu. Neskaitant tų paklydimų į šonus. Būtent kaip šiandien. Į šonus, o ne atgal. Bet aš nesiginčiju. Gera taip. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai juokiausi. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai verkiau. Gaila, kad viena. O taip norėtųsi kažko šalia. Norėtųsi iki skausmo. Tada turbūt šitoje, einančioje skirtingais keliais nei protas, nuotaikoje nebūtų kartais užgriūnančio liūdesio šešėlio. Šiandien priimu bet ką. Noriu, kad neliktų slegiančios vienatvės. Nė krislelio. Bet, deja, kolkas ji sėdi šalia manęs, apgaubusi mane per pečius. Įtartinai rami. Matyt, jaučia, kad dar ilgai mane globos. Aš stengiuosi neišsiduoti, kad žinau, jog ji dar pasiliks, bet ji tik žiūri į mane ir ironiškai šypsosi. Pasiduodu ir krentu į jos glėbį. Dar vieną dūmą už tave. Į sveikatą. Kad tu paspringtum.