State of mind

Kaip seniai čia lankiausi... Iš tikrųjų net pamiršau. Taip greit lekia laikas ir, atrodo, viskam jo neužtenka. Arba užtenka ne visiškai. Ypač kai darbų darbelių taip sparčiai daugėja. Tik spėk suktis. Sustoji, įkvepi oro ir vėl sukiesi tarsi užvesta. Gerai, kad bent darbai lengvai įveikiami. Iš to įveikiamumo kartais net kažkiek nuobodūs. Bet čia jau gal priklauso nuo požiūrio.

Norėčiau atostogų. 

O kas jų nenorėtų???

 Pasiilgau kai kurių draugų.

 Noriu sniego ir lengvo šaltuko.

The hardest part

Rudeniški vakarai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo. Su dviem žmonėm reikėjo kalbėtis angliškai ir su vienu lietuviškai. Aišku, buvo ir nejaukių momentų, bet iš esmės manau, kad viskas praėjo neblogai. Nežinau, kiek žingsnių man iki to darbo, vienas ar du, esmė tame, kad mano cv perėjo atranką, mane pakvietė į pokalbį.... Ir kai aš tiek daug palyginus jau nuėjau, nebežinau, ar eiti toliau. Aš kartais jaučiuosi tokia... nesuaugus. Gal dar neskubėti. Bet kartu ir vilioja nauja veikla, pažintys, pinigai irgi.
Aš kaip visada. Nežinau.
Tačiau visada sakau: if you never try, you will never know.
Nežinau, kiek daug norėjau bandyti.

Šiaip ar taip. Ruduo. Laukiau visai aš jo.

We can remember swimming in September

Jau ruduo. Šiaip man žiauriai patinka saulėtas rugsėjis, bet turbūt dėl to, kad dirbau, jis atrodo per anksti atėjęs. Tarsi būčiau peršokus kelis mėnesius. Nors daugeliui, kurie nedirbo vasarą, irgi taip atrodo. Vis kažkaip nespėji su tuo laiku. Skubi skubi. Ir niekur nenuskubi.
Ir vėl išsikrausčiau į kitą miestą. Ir vėl aš Vilniuj. Šįkart viskas kitaip. Viskas žinoma, pažįstama, netgi pasiilgta. O praeitais metais buvo ir truputį jaudulio ar išgąsčio, kai viskas buvo taip svetima.
Tik dabar kai einu į paskaitas, jaučiuosi tarsi iškritus iš medžio. Visi žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Atgal į medį nebeįlipsi, reiks priprast prie mokslų, paskaitų, seminarų. Bet dar ne dabar. Nenoriu dar. Pabūsiu dar išsiblaškėlė, kuri iškrito iš medžio.
Šypsenos.

Beauty queen on the silver screen

Pakeli galvą ir jauti lengvą vėjelį, kutenantį, glostantį, bučiuojantį tau kaklą, veliantį tau plaukus. Ir supranti, kiek daug svajonių, minčių, idėjų sukasi galvelėje. Ir ne visos jos tik vasarinės, kažkokios sezoninės. Ne. Bet tai ir ne ateities planai. Juk planai tam ir yra, kad sugriūtų. Kaip ir taisyklės- kad sulaužytum, pažeistum. Spontaniškumas man suteikia sparnus. Aš savo idėjoms pritaikau momentą, tinkamą sekundę, bet neplanuoju, kada ką įgyvendinsiu. Aišku, ką gali žinoti, bet gali ir nepasitaikyti kokia tinkama minutėlė gerai idėjai, arba aš galiu tos minutės nepaversti tinkama, ką gali žinoti, bet negatyvių minčių stengiuosi vengti, pasaulyje ir taip labai akcentuojami blogi dalykai, įvykiai, nelaimės, reikia išmokti rasti gėrį. Pastebėti, viskas čia pat.
Ir žinot, visada, kai išeinu iš namų, kam nors paklausus, kur einu ir kada grįšiu, aš atsakau: "Dievo keliai nežinomi, mano irgi", o dabar pagalvojau, kad iš tiesų tas posakis mane labai žavi. Savo nežinomais keliais. Nesakau, kad neturiu siekiamybių, kurioms reikalingas planas, kad pasiektum. Moku ir tai. Ir posakis, kad planai ir yra tam, kad sugriūtų, nereiškia, kad jie griūna visada. Tačiau juk taip malonu pagauti reikiamą akimirką, pagauti paprastą akimirką ir pačiai ją paversti tinkama. Čia ir dabar. Pastebėjau, kad dažnai tai kartoju. Čia ir dabar.

Merkiu akį ir siunčiu saulės bučinių Jums.

Amono ragas

Liko paskutinis egzaminas, bet kaip man prisiverst jam pasimokyt. Negaliu taip palikt vien iš principo, kad tai psichologija ir aš norėjau apskritai stot į tokią specialybę. Tie principai, kartais jie kankina.
Kad ir kaip bebūtų, rytoj paskutinė diena Vilniuje. Išsikraustysiu. Vasarai.
V   a   s   a  r  a  i.
Kaip gera rašyt šitą žodį.
Šiandiena tokia rami, aš vos juntamu greičiu slampinėju po kambarį, vis užmesdama akį į kokį filmą ar galiausiai į psichologijos konspektus. Rytoj visur reiks skrieti tiesiog. Tokios dienos praeina nepastebėtos.

Net nebežinau, kiek puodelių kavos/ arbatos išgėriau šiandien. Ir kiek dar išgersiu.

I am the one who really loves you

Žinot, jau jaučiu vasarą. Liko du egzaminai ir aš laisva. Vienas rytoj. Ir jam negaliu prisiverst mokytis. Bet išgėrus kavos puodelį, tikrai žvilgtelėsiu bent akies krašteliu. Ir jau sapnuosiu savo laisvę ir pirmo kurso uždarymą.

turn the light on

Kaip greitai bėga laikas, kai mokaisi. Net nepastebėjau, kaip praskriejo diena. Dabar, aišku, mėgaujuosi užsitęsusia pertraukėle, bet paskui bent trumpam grįšiu prie mokslų. Man pačiai įdomu, ką dabar mokausi egzaminui. Taigi, šitas arbatos puodelis tikrai paskutinis ir šita daina tikrai paskutinė, nebeužtęsinėsiu pertraukos. Gerai, kad rytdienos egzaminas ne taip jau anksti, užteks laiko ir normaliam miegučiui.

Gražaus vakaro.

Walking gets too boring when you learn how to fly

Kaskart suklupus norisi pakilti aukščiau, nei buvai. Svarbu ne tai, iš kaip aukštai gali nukristi, o tai, kaip į tą aukštį pakilsi.

There's no halo 'round my head

Pavasarinė popietė su arbata. Laukia tiek darbų, bet man vienodai šviečia, manęs tai neliečia. Gerai jau, liečia... Bet tokia atsipalaidavus nuo visko jaučiuosi. Tokiai man gal netgi labiau sekasi. Šiandien vėlavau į paskaitą gal 20 minučių (smulkmena, kai paskaita trunka valandą su puse), pasėdėjus ten maždaug dešimt minučių supratau, kad nenoriu čia būt, demonstratyviai išėjau ir su grupoku prasėdėjau parke ant suoliuko. Sesijos rezultatai gali būti ir prastesni, bet koks skirtumas, kai man pačiai gerai, kad ir kokie jie bebūtų? Nerūpestingumas man tinka. Ties šiais žodžiais taip norėtųsi prisidegt cigaretę, bet nerūkau jau gan ilgą laiką. Aš nei metus, nei nemetus. Tai mažytė smulkmena, kurią sau leidžiu. Tik... Man labiau patinka kvepėti kvepalais nei cigaretėm.

VIII

Taip norėtųsi trumpam išvažiuoti, kad mintys susitvarkytų, susidėliotų ten, kur ir turi būti.

Ilgos nerimo naktys

O jeigu aš ne ten, kur turėčiau būti? Kaip man surasti savo vietą, kai net nežinau, kur turėčiau eiti. Gal per daug silpnybių, per mažai stiprybių.
Kažkaip atrodo, kad mano istorija taip ir neprasidėjusi... Ir vėl mintys paklydėlės neleidžia užmigti.

"Myliu meilę"

Vakar, kai buvau pasivaikščiot, priėjo toks keistas vyras. Klausia jis mūsų: "Ar patinka stebuklai?" Aišku, kad patinka. Geri stebuklai... Ir pradėjo jis mums aiškint apie tuos stebuklus. Sako jis, kad prie dviejų pridėjus du, gausis keturi, o kas bus, kai prie meilės pridėsi meilę. Sakau, kad bus daugiau meilės. Tada jis sako, kad ne, meilę pridėjus prie meilės gausis stebuklas, o jeigu tu nori to stebuklo, reikia pasakyt "myliu meilę" ir tada viduje sprogsta branduolėlis, kuris tavyje visą gyvenimą kuria stebuklus. Gali pasakyti ir daugiau kartų, tikrai nepakenks. Tam vyriškiui prireikė trijų metų, kad tai suprastų. Sakė jis, kad yra parašęs vaikiškų pasakų knygą, anekdotų. Bet toks gan keistas atrodė. Negalėtum pasakyt iš pirmo žvilgsnio, ar jis keistas, nes labai protingas, ar tiesiog durnas. Pasirodo, tarp didžiulio proto ir beprotybės tik vienas žingsnis. Iš pradžių buvo tikrai juokinga, bet paskui pagalvojom, kad nu jis tikrai gražius dalykus kalba. Vėliau pasidarė išvis keista ir po kiek laiko tas pokalbis atrodė trikdantis, gal net gąsdinantis, tarsi užkeikimas...

Pavasariškos atostogautojos nuotaikos

Sėdžiu kambaryje, pro langą šviečia saulė. Kažkaip sunku patikėt, kad jau atostogos. Šiandieną pasidariau lengvesnę pramiegodama pirmą paskaitą. Galiu prisipažinti, kad tai padariau pusiau tyčia. Chi chi x}
Su pavasariu man visada norisi kažkokio lengvumo, dažnai ir pokyčių. Kai kurie dalykai tiesiog pasikeičia savaime. Tada tokių pokyčių nepastebi, kol po gan ilgo laiko atsitokėjusi, tarsi pabudusi iš sapno, savęs paklausi: " Kas ne taip?"
Šiaip ar taip, aš nenoriu šiandien nieko niūraus ar pesimistiško.
Ar Jūs skaitydami įrašus, susikuriat mintyse rašytojo išvaizdą? Man labai įdomu, kaip žmonės įsivaizduoja mane, skaitydami mano įrašus. Juk mano blogas pakankamai anonimiškas, čia nėra mano nuotraukų ir net nežinau, ar esu minėjusi savo vardą. Bet galbūt greitu laiku viskas pasikeis, tačiau nepažadu, nes anonimiškumas tarsi aksesuaras, kurio nesinori atsisakyti. :)
O gero žada šis pavasaris? Tiksliau, ką gero žadu sau šio pavasario proga? Nežinau, norisi atsikvėpti, norisi lengvumo mintyse, kurį dažnai pametu. Nekartą esu girdėjusi, kad atrodau tokia atsipūtus gyvenime, net užsisvajojus, tačiau man pačiai atrodo, kad tokius dalykus kažkaip lengvai pametu... Gal dėl to, kad viskas atsibosta ir norisi kažko naujo.
Beje, šiandien teko važiuoti namo autobusu. Deja. Bet esmė ne tame. Jei jau važiuoju autobusu, man praktiškai visada būna, kad vėluoju. Pasiseka, kai įšoku į autobusą pati paskutinė tą minutę, kai jis turi išvažiuoti. Na čia iš kitos pusės žvelgiant, tai pačiu laiku, nes nereikia laukt. ;D Tačiau labai apmaudu būna, kai bėgi per autobusų stotį ir pamatai, kad autobusas kątik kątik išvažiavo. Pavėlavai kokias 5 min. Neneigsiu, yra buvę ir taip. Ką galiu pasakyti, šiandien taip pat galvojau, kad atvyksiu pačiu pačiu laiku(chichi) ir netgi truputį bijojau, kad galiu pavėluoti, bet spėjau taip, kad netgi 5minutes sėdėjau autobuse ir laukiau, kol išvažiuosim. :D

Saulėtos dienos.

04 01 11:07

Tingus sekmadienio rytas. Klausau muzikos ir vartausi violetiniuose pataluose. Ryte, kai pasidariau arbatos, įjungiau virtuvėj radiją, nuėjus į svetainę įjungiau tv muzikos kanalą, galiausiai grįžau į savo kambarį ir įsijungiau kompą, kur irgi klausau muzikos. Chaosas truputį. ;D Reiks keltis ir ruoštis. Beliko tik savaitė ir atostogos. Joms, kaip visada, neturiu planų. Geriausi dalykai vyksta netikėtai. Bent man.

tram pam pam. Noriu kavos. Labas rytas ir gražios dienos.

Nesakysiu, kokią dainą klausau!

Laukiu, kol nudžius nulakuoti nagai. Taigi geriausias laikas praleisti prie pc. Mažai šansų, kad susigadins nagai tiesiog spaudžiant klaviatūros mygtukus. Ką gi, teisės per dvi dienas taip ir neišmokau, bet bent pasidariau konspektą, tai turėsiu iš ko mokytis pakeliui į Vilnių. Nors... To turbūt irgi nedarysiu. ;D
Tos nepaklusnios garbanos vėl nuryžėja. Čia kaip likimo man skirta spalva. Keista, kad negimiau ryža!

Nežinau, ką padovanot draugei su gimtadieniu. Neturiu supratimo. Turėsiu pora dienelių sugalvoti ir išrinkti, bet įtariu, kad nemažai nervų man tai kainuos. Ai... Suirs daug ar nelabai mano nervinių ląstelių, vis tiek žinau, kad galiausiai turėsiu paruošus tą dovaną. :)
Ir žinot. Noriu į klubą. Tikrai. Bet tada penktadienį reiks sėdėt tris sunkias paskaitas visai nemiegojus. Hmmm.... Nors.. Kas man jaunai, išsėdėjau ne kartą jau, išsėdėčiau ir šią savaitę. Dar sugebu ir atsakinėt normaliai. Jau dabar muzikos virpuliai juda mano kūnu. Labiausiai mėgstu tūsint darbo dienomis, ne savaitgaliais. ;D Kaip viskas apsivertė nuo mokyklos laikų. :)
Geeeero vaaaakaro. Nagai nudžiuvo!

`

Ši savaitė man bus trumpesnė.
Dabar truputį nenustygstu vietoje ir nežinau kodėl.

Be your own kind of beauty. Tiesiog šovė į galvą mintis paklydėlė.

Tu kalbi per tyliai

Dar tik pirmadienis, o aš jau galvoju apie savaitgalį. Ir sukasi man galvoje Marijono Mikutavičiaus dainas "savaitgalis ateina". Kai išeisim, nebegrįšim, mes laukiniais trumpam pasidarysim. Man reikia pavasariškos šilumos. Saulės ir gerų nuotaikų. Pabūk su manim.
Neskubėkim į namus.

This world

Štai ir vėl mažytė pertraukėlė. Labas.
Taip gražiai šiandien už lango šviečia saulė, jau man tikrai pavasariškai. O ir vakar taaaip pavasariškai snigo, kad... Chi chi. Nė velnio.

Kaip aš noriu vasaros, lengvo įdegio, palaidų ilgų plaukų (tegu gi greičiau jie auga. Aišku, kai ištiesinu, tai jie jau ilgi atrodo, bet dar ne tokie, kokių noriu), dar noriu kelių žmonių šalia.
Man atrodo, nuo kitos savaitės pradėsiu bėgioti. Atsigabensiu sportinę striukę, nes su paltuku bėgioti kažkaip nei šis, nei tas ;D Taip noriu, kad net spirgu. Dar smagiau būtų rasti žmonių, kurie norėtų kartu pabėgioti. :)
Išgersiu kavos puodelį ir reiks padirbėt su teise arba filosofija, nežinau, kas pasirodys lengviau įveikiama... Bet mano kavos pertraukėles dažniausiai būna kavos valandėlės, tai nežinau, kaip man pavyks su tuo darbu. Reiks ir į paskaitas važiuot, kol prisiruošiu atsiverst knygą. Penktadienį kažkaip sunkios paskaitos, bet užtat 11.10h jau būnu laisva.

Truputis muzikos prie kavos puodelio, man kažkaip labai tinka... :)

Life is short, stay awake for it

Labas!
Štai ir pertraukėlė tarp paskaitų. Išgėriau kavos, pasidairiau nete visokiausių nuotraukų ir žvilgsnį prikaustė frazė: "Life is short. Stay awake for it. " Taip taikliai.
Šiandien ryte buvo taip gera išeit į paskaitas, oras buvo toks gaivus, bet nešaltas. Ir keltis jau daug maloniau, nes nebebūna taip tamsu. Bet visgi dar žiema. Va toks oras su mažučiu šaltuku man visai patinka.
Ketvirtadienį bus mano kambariokės gimtadienis. Varysim į klubą. Ššššooksim per naktį. Na, tiesa, kitą dieną man paskaitos ir jos iš ryto, bet kažkaip aš visai normaliai prabūnu tas paskaitas, kad ir nemiegojus. O kai jau visiškai išsibudinu tai taip ir neprigulu pamiegot dieną iki kitos nakties. Penktadienį vakare grįžtu namo, tai ten ir išsimiegosiu.

Šita daina pora dienų mano grojaraštyje yra pati klausomiausia.

In your hands

Mano savaitė baigsis tik šeštadienį. Ir dar tokia apkrauta visokių pristatymų ruošimu. Aš vien tik pagalvojusi apie šią savaitę pavargstu, o dar reiks ją ir išgyventi. ;D
Tokias savaites aš praleidžiu kaip koks privestas žmogeliukas, kuris atrodo, kad nejaučia nuovargio, visur lekia ir niekur neprisėda. Tiesiog ignoruoju nuovargį, kol negrįžtu namo. Dažnai būna, kad tik parvažiavus namo, pasijaučia nuovargis už visą savaitę.
Nenuėjau į šokius, nes kovoju su politologija. Aišku, manau, būčiau viską spėjus, net jei ir būčiau ėjus į treniruotę, beeeeeet. Dar norisi ir nueit miegot padoriu laiku, kad šeštą ryto atsikelčiau kaip žmogus, o ne kaip zombis.
O dabar man kavos pertraukėlė. Ir sėdžiu aš visa juokinga tokia. Su aukštai surištu kuoduku, iš kurio iššokusi kaip kokia antena viena sruoga. Net nusijuokiau save pamačiusi veidrodyje. :)

O kavos stiprumas. Kaip čia man taip gavosi...

Truputis naujienų.

Pradėjau mokytis prancūzų. Įtariu, kad lengva nebus...

hello alone, it's you and me again. how can we pretend we've never met???

Labas vakaras.

Jau tuoj baigsis mano egzaminų maratonas, du beliko. Chi chi, pagaliau. Du jau atrodo nebedaug.
Visą tą laiką šokinėju tarp dviejų miestų. Net nepajaučiu, tai aš čia, tai aš ten. Užtat taip labai greitai laikas bėga.
Aš dažnai noriu, kad tokie dalykai, kurie man atrodo nemalonūs, prabėgtų kuo greičiau, tiesiog stengiuosi belenkaip prastumti laiką. Bet kažkaip pagalvojau, kad gal būtų lengviau tuos dalykus pasistengus paversti malonesniais. Nes aš kažkaip dažnai pagaunu save galvojant, kad va, kai jau praeis tas ir tas, aš padarysiu, tikrai jau tada padarysiu tą ir aną. Bet praktiškai niekada nesiimu daryti iškart.
Kažkas turi pasibaigt.
Naujai pradžiai reikia kažko pabaigos?
Nemanau, kad būtinai.
Kartais nauji dalykai atsiranda iš niekur.
Savaime arba kai nori.

If you can dream it, you can do it

Ir visgi esu šiokia tokia naktibalda, kad miegoti einu pakankamai vėlai, nors ryt ir reiks keltis anksti ir varyti į egzaminą. Sveikosios aštuonios valandos miego toli toli svajonėse. Bet aš pati taip darau, pati pasirenku taip vėlai nueiti į lovą. Man tiesiog nesimiega. Čia. Nežinau kodėl.

Nauji metai. Žinot, nauji pažadai... Aš dar tokių sau nesugalvojau. Tam turiu visus naujus metus.
Reikia išgyventi sesiją. Per ją man reikia pakankamai anksti keltis. Rytoj jau būsiu beveik pusiaukelėje. Trečias egzaminas. Kažkaip dėl rezultatų nesibaiminu visiškai. Bet planų kitam semestrui turiu.

Nerašysiu ilgo įrašo, kad neatsibostų skaityti. Chi Chi.
Saldžiausių sapnų.