Į namus nei vienas neskubėjo

Atrodo, kad laikas bėga iškart po kelias valandas. Prieš tai pažvelgiau į laikrodį- tebuvo 3h, dabar 7 h. jau beveik. kol pabaigsiu įrašą, bus ir po 7h gerokai.

Išgąsdintą tokio laiko bėgimo, aš tapsiu alchemike ir mėginsiu, kad ir desperatiškai, sukurti panacėją, kuri gebės net ir prailginti gyvenimą. Ar gali būti kas nors dar didesnis juokdarys? Juokdarys, kuris nori sukurti, pratęsti, išsaugoti ateitį, visai nesinaudodamas dabartimi. Be šiandienos, nebus ir rytojaus.

Finally, I can see you crystal clear.



Ir dabar jau galiu sakyti, kad baigėme mokyklą mes viena chebra, buvo paskutinis skambutis pirmoko rankoj, buvo kas ilgiau nemiegojęs iškęs. Dar kažkaip, atrodo, sieja su mokykla egzaminai, bet kai atestatas bus mano rankose, bus viskas. Viskas priklausys praeičiai. Iš tikrųjų, visas gyvenimas kaip mokykla. Tikiuosi, kada nors išmoksiu nebegyventi rytdiena.

Leaving Home

Mūsų dideli norai... prasigertų, jei kiekvieną aplaistytų.




Kaip gyveni?

Nuo mano Mėnulio lig Saturno žiedų

Kelios Marijono Mikutavičiaus dainos sukasi mano galvoje, groja... Ir labai atitinka mano būseną. Tokią lėtą ir liūdną(?).
Niekada per daug apie save neatviravau, gal atrodau/esu paslaptinga, kitiems išvis gal net grėsminga. Bet dažniausiai aš nesu tokia, kokia pasirodau iš pirmo įspūdžio. Aš niekada nerezgu intrigų tinklų, nes net nesurezgu. O gal? Nemėginau iš tikrųjų. Nesu linkusi priversti pyktis kitus dėl kažkokių savo asmeninių priežasčių ar iš malonumo... Neverta.
O ir mano šypsena, kuri kartais atrodo labai ironiška, tėra tik šiaip šelmiška.
Kaip jau sakiau, nesu linkusi atvirauti. Kuriu paslaptinguolės įvaizdį? haha, nežinau. Nebandau. Kartais išsipasakoti nesinori, tačiau kartais norisi, bet... bet... Pabaikit sakinį, nes aš nežinau...
Gal: bet niekas nepaklausia, kaip tu laikaisi?
Priglausk savo draugišką ranką man prie peties.

-Kodėl tavo akys raudonos?
-Ne, aš neverkiau...

Kartasi jaučiuosi tokia vieniša. Aišku, kartais mėgaujuosi tuo, nes kas bijo būti vienas, tas bijo būti laisvas. Čia apskritai bendru požiūriu, nes vienišas gali jaustis net ir būdamas su kažkuo, net ir dviese. Vienatvėje dažnai kaip koks geras vynas, kuriam reikia laiko, kad įgautų nepriekaištingą skonį, subręsta geros idėjos.
Tačiau ta vienatvė dažnai dusina. Kartais atrodo, kad aš pati ją laikau. Aišku, aš džiaugiuosi, kad turiu dalelę tavęs, dalelę tavęs ir dar mažą dalelytę tavęs, gal dar pora trupinių. Džiaugiuosi.
O kai esi pamirštas, jautiesi šūdinai.



Vėl žiauriai žiūri akys, kulkomis suvarpo...
Gal mums pakeliui?

when I'm moving closer you keep going away

Tupim dabar ant kėdės kaip du paukštukai ant skirtingų laidų, bijodami, kad sparnai nesusiliestų, nes kitaip nutrenks elektra.
Tu kvėpuoji man į koją ir tai kutena. Švelniai.

Dienos nuskrieja tarsi plunksnos. Ir aš norėčiau būti tokia lengva. Tik kad inkaras ant kojos. Įpratimas...

Kažkaip susigriebiau, kad kita savaitė paskutinė. Paskutinis skambutis. Paskutinės dienos, kai aš esu mokinė. Ir ką turėčiau pajausti? Laisvę, naujoves, kurių taip troškau, kitus gyvenimo vėjus??? Gal ir turėčiau, tačiau nejaučiu. Kaip gali jausti tai, kai palieki kažką, prie ko buvai prisirišęs keturis metus. Keturis metus penkis kartus per savaitę pusę dienos praleidi vienoje vietoje. Tarsi savaime jau viskas tampa sava ir artima. Kartais pagalvoji, kaip ten manęs gali nebebūti? Sunku išeiti. Juk dar tiek neišmokau. Ir apskritai, bijojau ne pačių egzaminų, bet to, ką atneš jų pradžia. Ogi pabaigą. O šeštadienį jau pirmasis. Jau gal kokį milijoną kartų esu sakiusi, kad viskas turi pabaigą, bet kartais tiesiog nesinori tos pabaigos sulaukti. Galbūt aš per daug nesidžiaugiau, kai turėjau tam progų, o ir kaikurias progas tiesiog paleidau vėjais, o tai supratau truputį per vėlai. Gal daug ką galėjau daryti kitaip. Tačiau, aišku, dabar gan lengva sakyti, kad galėjau ką nors daryti ir kitaip. Gal tada atrodė, kad turi būti būtent taip, kaip yra. Bet žinau, kad man to praleisto laiko nesinorės pamiršti niekada, nors ir, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė. Likus tiek nedaug laiko iki pabaigos, ši daina įgauna vis didesnę prasmę. Juk dainuoja apie mus.
Jau dabar galvojant apie išėjimą truputį suspaudžia kažkur ten, kur nuolat vyksta sistolė ir diastolė...
O per paskutinį skambutį kažkas tikrai nubrauks ašarą ar bent susigraudins.
Tačiau aš neverksiu ašaromis apsipylus, pasilieku prie šios pozicijos: "su šypsena laukiam, kas dar atsitiks"

You told me you wanted to eat up my sadness

Nežinomi keliai klaidina mus. Nenoriu eiti kažkieno keliu. Noriu palikti savąjį. Basomis kojomis.
Valgomasis šaukštas cukraus. Saldžiam gyvenimui. Du kartus per dieną, o kritiškais atvejais- tris kartus ir daugiau.
Mano mėnulis svaiginasi, linksminasi, išdavinėja, liūdi, verkia, juokiasi, gailisi, tyli, žiūri, miega, nemiega kitame lange. Ne mano. Jau seniai lankėsi. Pasiilgau. Arba net ir jis jau toks juodas, kad nebesugebu įžiūrėti.
Dabar niekas nebesaugo mano sapnų. O ten kartasi truputį pavojinga.
Deginamos žolės kvapas graužia man akis. Pati ir padegiau. Žvilgsnis paskutinį kartą klaidžioja. Pasiima tik tai, kas būtina, o aš pabundu. Labas rytas.
Kažkurią naktį aš pati nušviesiu viską aplink. Baltosios naktys, nereiks net Rusijos. Didžiausias įvartis gyvenimo vartuose, kuris išplėš kruopščiai sunertą tinklą. Haha.

Dabar kvėpuoju tyliai. Lėtai. Nieko nesuprantu. Kišenėje turiu mažą laimės akmenėlį, kuris nepadeda ir dar, rodos, trupa.

Bėgi per paprastą lauką juodžiausią naktį vienui viena, tačiau to nematai, tamsa išblunka, vienatvė išsisklaido, o fonas išvis pavydėtinas: gražiausi kraštovaizdžiai, kad ir Everestas kairėj pašonėj. Tai jau beveik šizofrenija. Nieko neverta.
Todėl inteligentai nusigeria dažniau. Gal geriau būti paprasčiausiu kvailiu, nes kvailių galvos laisvos nuo daugybės sunkių klausimų, kurie pametę atsakimus dar pakeliui į galvą. Kaip kokios mažos strėlės. Kas į mane šaudo? Vis tiek per daug nežinomųjų.

I’m never looking down, I’m feeling priceless

Sun Of A Gun

Mažas spindulėlis šiandieninės mano saulės. Klausausi ir šypsausi. Patinka man šita daina.

O čia tai, ką aš veikiau per biologiją. Dar kartasi pasirodau ir tose pamokose. Mažylis.

They don't like my jeans

Išaiškink žaidimą matematiškai, apskaičiuok ir jis praras prasmę, azartą, fortūną, žavesį.



Ir pritraukia kartais lyg magnetas kokia viena daina ir, rodos, randi joje viską: ir laimę, ir liūdesį. O vėliau atsibosta. Išjungi.
Vėliau. Vėliau tylu. Išsidraikę plaukai, didelės akys, pamėlę rankos nuleistos ir sušalę. Aplink tyla. Tokia tyla spaudžia ausis. Vajė, Kad tik neišsprogtų akys!

Spring echoes in your ears

Geriausias jausmas, kai būna belikę vos kelios minutės ar netgi akimirkos iki užmigimo, o tu atsipalaiduoji ir jauti, kaip palengvėja kūnas, tarsi visai netenka svorio.


Sekmadienį pas mus buvo mažas šuniukas. Ne mūsų, o tetos. Ji atvažiavo jo pasiimti, nes mano mama jį paėmė iš bendradarbio. Šunelis kurį laiką ten gyveno ir, kai atsidūrė pas mus namuose, elgėsi gan priešiškai- urzgė ir kandžiojosi, nors šuniukui dar tik plius minus du mėnesiai. Mane vieną tik prisileido ir gulėdamas man ant kelių, o tiksliau gulėdama, nes ten ji, o ne jis, toliau urzgė ir atakavo kitus. Myli mane gyvūnai, nes turbūt jaučia, kad aš juos myliu ir nebijau. Nes iš tikrųjų tas šunytės priešiškumas iš pradžių truputį išgąsdino mano tetą. Kažkaip jau esu susidūrusi su gan įvairiais atvejais, nes kartais nuvažiuoju į gyvūnų globos namus, na bent anksčiau nuvažiuodavau dažniau, žinau, kokie gali būti išsigandę mažyliai, kai pakeičia aplinką ir viskas tampa svetima, nepažįstama.


O pirmadienį buvau Kaune. Praleidau ten visą dieną. Tiesiog pasivaikščiojau po miestą. Nežinau, man jis atrodo toks susenęs, liūdnas, nostalgiškas. Rudeninis miestas. Ir dar buvo labai šalta. Tačiau džiugina tai, kad ten radau labai mielus batukus! (:

O dabar tiesiog džiaugiuosi, kad pasibaigė pamokos ir jau esu namie, sėdžiu su arbatos puodeliu rankoje ir valgau namie keptus sausainius, kurie iš tiesų labiau primena bandeles (:
Pavasarį toks oras atrodo tikrai vampyriškai. Kur saulė???