Stengiuosi šypsotis pasauliui. Na ir kas, kad jis kartais tave apspjauna ir, parodęs vidurinį pirštą, išvadina idiote. Taip, būna visko. Stengiuosi nepasiduoti. Toks jau mano charakteris. Nekenčiu liepimų, todėl dažniausiai padarau priešingai, nei sakoma. Esu principinga. Nenoriu ir nemėgstu būti paprasta ir likti antram plane. Bet kaip jau sakiau- būna visko. Likimas kartais pakiša duobę po kojomis. Žinau, kad galiu pati galiu kurti viską, kaip noriu, ar bent ta linkme. Kiekvienas yra pats sau Dievas.
Aš gyvenu mažame mieste, kuris mane dusina. Kol kas dar kvėpuoju. Aš nemėgstu ramybės, kuri užsitęsia per ilgai. O čia jos per akis... Dažnai esu linkusi pati sugriauti tai, kas man svarbu ir brangu, todėl kartais bijau savo minčių, kurios blaškosi mano galvelėje, kai per ilgai būnu viena. Esu išgyvenus nemažai krizių ir gyvenimiškų sukrėtimų (vadinkit, kaip norit. Juk esmė vis tiek ta pati) todėl žinau, kad gyvenimas kartais nelepina.
Cigaretės kartais tirpsta labai greitai. Bet aš nesigailiu. Kad ir kiek visko gyvenime esu prikrėtus, aš nieko nesigailiu. Gal kažkada ir gailėjausi, bet ne šiandien. Ne dabar. Kas buvo, tas. Kas bus, tas. Kai bus, tada ir galvosi, ar nori ką nors keisti, ar ne. Jei šiandien viskas gerai, tai kurių velnių sukti galvą ir varginti smegenis dėl rytojaus? Akiratyje tik šiandiena.
Bum bum.
