Sunkios, niūrios mintys slegia galvą. Keičiuosi, krentu kaip rudeniniai lapai. Pagelsta, parausta, paruduoja. Sudžiūva, subyra ant žemės. Trupiniai. Vėjas nuneša.
Nusirengsiu viską. Nuoga prieš veidrodį. Matau save, bet nematau taip, kaip yra. Mintys vis tiek iškreipia vaizdą akyse. Atsidustu. Be vilties? Atrodo, mano rankose tiek galios, bet kažkas trukdo. Aš pati. Mano atspindys stovi priešais mane, stovi už manęs, stovi man iš kairės, stovi man iš dešinės. Kvėpuoja, traukia orą iš manęs. Tarsi rūko. Negaliu net pajudėti. Aštuonios rankos stipriai laiko manąsias. Atsidustu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Stoviu viena kambaryje. Nėra aštuonių stiprių rankų. Bet kodėl vis tiek jaučiuosi lyg su grandinėmis?
Vienintelis kelias pajėgti, išdrįsti pajudėti. Tada kelio atgal nebus. Aš atgal nežingsniuoju, kartais tik sustoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą