Blakstienos tobulai sukryžiuotos. Atsimerk.

Tu mano sapnų tapytojas.
Tu mano laisvės sparnas.
Tu mano spalvotas lietus.
Kai lyja, aš noriu dangų apkabint.
Kai žemė ledinė, aš noriu žolę pabučiuot.
Šiluma...
Tekina bėgu link aušros.
Ilgesio saulės liepsnoja už tavęs.
Neskęsk mano akyse...
Srovėmis jau nuplaukė mūsų viltys.
Ir kaip sugrąžinti jas?
Perku laiką, kad galėčiau atsukti atgal.
Kaip drugeliai jis skrenda tolyn.
Aš svajoju, kai miegu,
O kai pabundu, tu sudaužai mano sielą.
Bet mano sapnai tau skirti.
Pasiimk ir juos, kai eisi tolyn.
Mirę akmenys naktyje man dar ilgai rėks apie tave.
Kai mano žalios akys tyliai atsimerks,
Mano žemė jau bus sudžiuvus.
Lietus nebelanko manęs.
Laikas jau gęsta, pas mane negrįžta.
Mano jausmų kapitonas jau seniai už borto.
Akimirka laimės mėlynose rankose tirpsta tyliai.
Į rytinius langus kvėpuoja akimirka meilės.
Blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.
Laikas jau niekada nesustos.
Pro šalį ir vėl tūkstančiai vėjo lašų skries.
Ir tolstančios pėdos smėlyje
Gęstant saulei mažės.
O blakstienos jau seniai tobulai sukryžiuotos.

*

Štai aš. sakau bonjour (vėl)
Su senu senu savo darbu, truputį apnuogindama sielą, ir mojuoju pasauliui.
Labas.