Aš tau mojuoju!

Sėdžiu šlapiais plaukais prie pc ir klausausi vakarykštės nakties dainų, kojos dar trūkčioja pagal ritmą. Skauda kaklą.
Aš taip mėgstu elgtis spontaniškai, neatsakingai, neapgalvotai, gal kartais ir kvailai. Kai pasijunti laisva ir gyveni tik šia akimirka. Taip mėgstu vakarėlius, kai nieko neplanuoji. Tiesiog sulauki skambučio ir draugiškas balsas rėkia: "Varom!". Žinoma, kad varom. Jokių planų, žmonės tokie pat atsipūtę, spontaniški. Aišku, tokie vakarėliai ne visada pavyksta, bet kai jau pavyksta, tai suteikia daug laimės. mmmm.... Nieko nėra geriau.
*
Šiandien,po vakarėlio, tyčia norėjau pareiti namo pėsti, nenorėjau, kad kas nors parvežtų. Na ir kas kad lijo. Sušlapau. Ir vėl- na ir kas? Pusę kelio turėjau eiti viena, ir pagalvojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek gyvenime liksi vienas. Ne visada pasitaiko žmogus, kuris visada bus šalia. Tik dabar, kai mokaisi ir kai esi tarsi įspraustas į tam tikrą žmonių ratą, pavyzdžiui, mokykla ir t.t. visada surasi žmonių, kurie yra šalia. O vėliau? Kartais aš visai mėgstu vienišės įvaizdį, tačiau tik įvaizdį. O iš tikrųjų negaliu pakęsti būti vieniša. Man visada reikia žmogaus, kuris būtų šalia.

Pastaruoju metu nustojau naudoti kosmetiką. Jei nepatiksiu natūrali, tai nepatiksiu ir pasidažiusi. Nenoriu turėti daug veidų, nenoriu ir nemėgstu taikytis, derintis prie kitų. Tik futbolo žaidėjas aikštelėje gali turėti daug šešėlių, o aš gyvenime turiu tik vieną. Nenoriu turėti kaukių, slėpti veido po jomis. Gal todėl neturiu daug draugų, nes nemėgstu bendrauti su bet kuo. Turbūt net ir nemoku. Neskaitau draugų kaip materialaus turto, bet savaitgalį (penktadienį ir šeštadienį), kai turėjau daug gražaus laiko savo mintims, pagalvojau, kad galėtų draugų būti ir daugiau mano gyvenime. Ne tiesiog pažįstamų, o tikrų draugų. Draugystės per vakarėlius dažniausiai ir baigiasi už vakarėlio laiko. Aišku, jei per kitą tūsą vėl susitinki tą žmogų, tai viskas dažniausiai atsinaujina, bet vėlgi- tik tam kartui. Susirinkę linksmintis, žmonės rimtų dalykų neieško.