Vakar

Rugpjūtis.

Vasara kaip kekšė. Spalvota, greit praeinanti ir greit pamirštama. Laukiama kita. O ruduo elegantiškas, atnešantis naujus vėjus, gyvenimo pokyčius. Vasarą tu atostogauji. Keitiesi nebent tik pats. Viduje. O ne gyvenimas. Po vasaros žmonės grįžta pasikeitę. Pailsėjusiomis sielomis, širdimis, protu. Būtent dabar dažniausiai žmonės leidžiasi į trumpus, aistringus atostogų romanus, elgiasi lengvabūdiškai ir nenuspėjamai. Mintyse plevena lengvas vėjas, švelnus brizas kutena širdį.

Šiandien pakilo vėjas. Ne tas lengvas ir švelnus, kuris sūpuoja širdį. Šitas- piktas ir griaunantis. Ir ne širdyje. Su griaustiniu, o mano širdyje griaustinio nėra. Aš rami ir pailsėjusi. Pasirengusi žengti žingsnį į rudenį. Elegantiškai.

Dabar, sėdint ant laiptų ir klausantis griaustinio, man norisi sulaukti lietaus, užsimerkti ir jaučiant skaičiuoti krentančius lašus ant mano veido. Gal ir žeistų. Ne veidą. Palietę odą, tuoj pat išgaruotų. Viduje man labai karšta. Įpūsk gaivos.

Mintimis šaukiu lietų. Turbūt per silpnai, nes saulė neilgai teišbūna pasislėpusi. Spinduliai prasiskverbia pro debesis ir šildo mano veidą. Užsimerkiu. Tuoj apsiniauks.