Pašnekesiai gatvėje

Keistas įvykis. Po darbo pokalbio sugalvojau pasibastyt po miestą. Man reikėjo į biblioteką, bet ėjau į pasitaikiusias mano kelyje parduotuves. Be jokio ketinimo kažką pirkti, tiesiog šiaip. Kai dirbu, jau pradėjau atskirti tokius klientus- kurie tikrai nieko nepirks, nieko nenori iš tokios parduotuvės, tiesiog šiaip užėjo, nes galbūt pakeliui. Taigi, iki bibliotekos ir ėjau, ir važiavau, galima sakyt, tiesiai per aplinkui. Ir jau prie pat bibliotekos sustabdė mane vaikinas, sakydamas : „Ar galima sekundę dėmesio?“ Jau galvojau, kad bus koks nors prekybos agentas, nes buvo iš išvaizdos panašus į vadybininką. O jis paklausė: „ Ką manai apie tokius atsitiktinius užkalbinimus gatvėje? Tiesiog trumpam pasikalbėti. Žmonės to paprastai nedaro.“ Suintrigavo jis mane, truputį pasikalbėjom ir atsisveikinom. Tik nesuprantu, kokio velnio atsisveikindami apsikabinom, juk nesam nei draugai, nei tiesiog šiaip pažįstami. Bet kokiu atveju, buvo tikrai malonu, o ir vaikinas toks gražus, studijuoja IT. Kai išsiskyrėm, man galvoje kilo daug klausimų, ir nesuprantu, kodėl negalėjau jų sugalvoti būtent pokalbio metu. Tas pokalbis žiauriai praskaidrino man dieną, labai norėčiau tą vaikiną sutikti vėl ir tikiuosi, kad tai visai įmanoma. Gal netgi pati pabandysiu taip užkalbinti žmogų ir patikrinsiu savo komunikabilumo lygį. Kad ir kaip bebūtų, tas vaikinas ilgai suksis mano galvoje, o aš šią situaciją prisiminsiu kaip linksmą nutikimą su kartėlio prieskoniu. O todėl, kad vis galvosiu, ką reikėjo daryt, sakyt ar paklaust, galvosiu ir apie tas visas mintis, kurios atėjo tik atsisveikinus. Reikia nustot taip daryt ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Šia akimirka, čia ir dabar. Bet vis tiek, galėjau... Oh.

Birželis. 17 diena.

Iš kur tas keistas jausmas, kai ryte vos pramerkus akis jau iškart jautiesi mažai miegojusi, nors miegojai pakankamai, ir jau kažkaip esi pavargus? Vakare galva neveikia, ryte irgi nelabai, man atrodo, mano protas jau išėjęs atostogauti. Mažuti, pakentėk dar kelias dieneles ir bus atostogos. Ir išgirdau vakar tokią mintį, kuri sukasi mano galvoje- pokyčiai gali sužeisti, bet rutina gali tave ir nužudyti. Spėk, kas bus.

I wonder

Ir kažkokio meilumo vakaras. Kodėl būtent tada,kai nieko nėra šalia. Girdžiu, kaip pasiklydę mintys plaukuose netyla. Nemiega. Išsilakstė plaukų vingiais ir negaliu niekaip susirinkti. Tylus jazzas jas varo iš proto. O gal mane? Sėdžiu, žiūriu į lubas. Ten ne dangus. Ir oras negrynas. Tik nežinomybė ir mažytis pasimetimas. Tavęs visgi nebėra šalia. Ir nebus. O dabar toks jausmas, kad žodžių buvo per mažai. Nepasakytų. Ir jie visi dabar bando pabėgti iš mano galvos ir minčių, nes nebegali ten jiems būti vietos. Turbūt per vėlu. Šypsena veide dabar lyg karštas vasaros oras, nostalgiškas šypsnis. Lyg ir truputį skauda, lyg ir truputį gelia, bet kažkaip gera. Tikrai panašu į saldžiarūgštį skonį. Prikimęs balsas šalia ir tu užsimerki. Nėra nieko pastovesnio už laikinumą.