Stoviu nuoga prieš veidrodį. Be jokio makiažo. Viskas seniai nuvalyta. Visiškai natūrali. Bet ar visiškai tikra? Veidas rasoja. Krenta viena po kitos ašaros. Apsiviję kaklą ir teka kūnu žemyn. Gal ir būtų erotiška, jei nematytum tokių liūdnų akių. Be ugnies. Užgesusių. Ranka teka ne ašaros, bet irgi skausmas. Tamsiai raudonas. Kaip tas vynas, kuris taip svaigino mūsų galvas, privertė juoktis iš nutirpusių kojų ir rankų, traukė mus artyn. Palieka žaizdas... Žaizdas, slepiamas po drabužiais, makiažu, išbalinta šypsena, tiesia laikysena. Pasitikėjimo savimi šydas su mazgais. O po juo- migla. Ištiesiu prieš save ranką. Jos nesimato...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą