You can love me or not

Nieko nebuvo. Aš negaliu taip sakyti. Nieko nebūtų buvę, jei nebūčiau tavęs sutikusi. Jei yra pradžia, visada bus ir istorija, kad ir iš vieno žodžio. Visada bus ir pabaiga. Kartais, atrodo, net nepajauti, kaip gretai viskas prabėga. Tik matai, kad paskutinio sakinio gale padėtas taškas jau švytuoja tau prieš nosį ir dar vis tolsta. Galėtum sakyti, kad viskas pasibaigė net neprasidėję, bet kai pasiknaisioji savo atsiminimuose, surandi ir pradžią, ir pabaigą. Tik... Kur aš buvau, kai buvo pats laikas kažką daryti? Chaaaa, galbūt kaip tik tada galvojau, kad pradžios dar nėra. Dar.

So I don't look back

Šiandien aš keistai laiminga. Geros nuotaikos, linguoju į taktą kažkokios senos dainos besiklausydama. O diena laukia tikrai tikrai nelengva. Tačiau manau, kad su tokia nuotaika lengvai su viskuo susidorosiu, kad ir kaip neramiai virpėtų kažkur ten, kur širdis.

Šiandien toks rudeniškas oras. Vakar naktį vos spėjau grįžt. Atrodo, tik užvėriau duris ir pradėjo lyti. Nusišypsojau. Laiminga.

who wants to be alone

Tokiomis naktimis niekas nenori likti vienas. Reikia juoko, šypsenų, pašnekesių, apsikabinimų. Reikia visko. Lengvų flirto vėjų, spindinčių akių, apsvaigusios galvos. Šiąnakt gali būti ir tai. Noriu pajusti tavo rankas tarp savo plaukų. Noriu, jausti, kaip tu juos uostai, priglaudi veidą. Miegas šiandien ne svečias. Nelaukiamas. Išvarytas už durų. Dievaži, šiandien padaryčiau bet ką. Atsidariusi langą, galėčiau rėkti iš laimės arba nelaimės. Dar tiksliai nežinau, bet jaučiu, kad plaučiuose vanduo. Mirštu? Ne, man gera. Na ir kas kad po minutės jau gali stoti širdis. Šiandien aš linkusi į kraštutinumus. Bet jie manęs nevargina. Kaip tik suteikia kažkokį stimulą judėti, veržtis, rėkti, šaukti, juoktis. Tiesiog žengti vieną ar netgi pora žingsnių į kitą pusę nei mano protas. Jis juda pastoviu greičiu ir tik į priekį. Kolkas. Juk aš tobulėju. Atgal dar nežengiu. Neskaitant tų paklydimų į šonus. Būtent kaip šiandien. Į šonus, o ne atgal. Bet aš nesiginčiju. Gera taip. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai juokiausi. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai verkiau. Gaila, kad viena. O taip norėtųsi kažko šalia. Norėtųsi iki skausmo. Tada turbūt šitoje, einančioje skirtingais keliais nei protas, nuotaikoje nebūtų kartais užgriūnančio liūdesio šešėlio. Šiandien priimu bet ką. Noriu, kad neliktų slegiančios vienatvės. Nė krislelio. Bet, deja, kolkas ji sėdi šalia manęs, apgaubusi mane per pečius. Įtartinai rami. Matyt, jaučia, kad dar ilgai mane globos. Aš stengiuosi neišsiduoti, kad žinau, jog ji dar pasiliks, bet ji tik žiūri į mane ir ironiškai šypsosi. Pasiduodu ir krentu į jos glėbį. Dar vieną dūmą už tave. Į sveikatą. Kad tu paspringtum.

Dancing on my own

Varčiau savo dienoraštį ir pastebėjau, kad ten tiek daug prisiminimų, tiek nuotykių, kurių dalį tiesiog pamiršau. Buvo gera vėl paskaityti, prisiminti tai, kas buvo svarbu. Tiek gėrio ir tiek blogio. Tačiau nieko neatiduočiau. Keista darosi, kai susivoki, kad visiškai viskas turi pabaigą. Karščiausias pyktis ir karčiausias liūdesys, vienatvė. Viskas liko tik puslapiuose. Galiu atkurti bet kada, galiu prisiminti, sugrįžti į praeitį, perskaičius žodžius, įsijautusi į jų skambesį, tačiau visa tai jau praėję, nebėra prasmės to daryti. Viskas saugiai užrakinta popieriniuose puslapiuose. O jie atlaiko tiek daug! Rodos, pamiršti nenoriu, rėkiu, kad nieko neatsisakyčiau, nieko neištrinčiau iš atminties, bet kartais visai nesinori prisimenant visko vėl išgyventi. Tiesa, laikas gydo žaizdas, padėdamas pamiršti. Užglaisto plonai, nes, įvykus žemės drebėjimui, ten, kur, rodėsi, yra saugu, gali vėl atsirasti plyšys, atsiverti bedugnė. Visgi jaučiausi gan saugiai, kad tie prisiminimai įkalinti popieriuje. Neišsižadu savo gyvenimiškos patirties, tačiau ją tiesiog turiu, per daug joje nesiknaisiodama. Tiek kartų norėta viską pradėti iš naujo. Kad ir kaip būtų juokinga ar graudu, tačiau visos pradžios vienoje vietoje. Pabaigos- taip pat.

Juokiasi gyvenimas.
Tūkstančiai žodžių keičiasi vietomis suspaustuose puslapiuose. Nelaisvi.

Vakar

Rugpjūtis.

Vasara kaip kekšė. Spalvota, greit praeinanti ir greit pamirštama. Laukiama kita. O ruduo elegantiškas, atnešantis naujus vėjus, gyvenimo pokyčius. Vasarą tu atostogauji. Keitiesi nebent tik pats. Viduje. O ne gyvenimas. Po vasaros žmonės grįžta pasikeitę. Pailsėjusiomis sielomis, širdimis, protu. Būtent dabar dažniausiai žmonės leidžiasi į trumpus, aistringus atostogų romanus, elgiasi lengvabūdiškai ir nenuspėjamai. Mintyse plevena lengvas vėjas, švelnus brizas kutena širdį.

Šiandien pakilo vėjas. Ne tas lengvas ir švelnus, kuris sūpuoja širdį. Šitas- piktas ir griaunantis. Ir ne širdyje. Su griaustiniu, o mano širdyje griaustinio nėra. Aš rami ir pailsėjusi. Pasirengusi žengti žingsnį į rudenį. Elegantiškai.

Dabar, sėdint ant laiptų ir klausantis griaustinio, man norisi sulaukti lietaus, užsimerkti ir jaučiant skaičiuoti krentančius lašus ant mano veido. Gal ir žeistų. Ne veidą. Palietę odą, tuoj pat išgaruotų. Viduje man labai karšta. Įpūsk gaivos.

Mintimis šaukiu lietų. Turbūt per silpnai, nes saulė neilgai teišbūna pasislėpusi. Spinduliai prasiskverbia pro debesis ir šildo mano veidą. Užsimerkiu. Tuoj apsiniauks.