Bring me flowers

Nutirpusios kojos, skaudanti nugara, besimerkiančios akys.

Žiūrėk, plaukia ežere cigaretė!

Dūmai, dūmai, dūmai. Svaigina galvą, sujaukia protą. Akyse migla. Vėjas ūžia galvoje, skaičiuoja žvaigždėms prilygstančias mano mintis. Visas išbarsto. Lyg jonvabaliai netvarkingai sukasi aplink. Mano mintys. Jos šviečia tamsoje. Mano akys žėri. Aš pavargau, bet nenoriu užsimerkti. Bijau truputėlį, kad kai vėl atsimerksiu, viskas jau bus dingę. Bijau prarasti. Reikia saugoti.

Įrašas su žvakutėmis.

Pavargau nuo visų gimtadieninių sveikinimų. Pavargau. Neee, mano gimtadienis ne šiandien. Aš tiesiog buvau išvykusi. Galėjau gal ir negrįžt. Norėčiau niekada nebegrįžt.
Man jau 18 ir aš rimta rimta rimta.Juokauju, nei trupučio rimtumo. Jau jo tai man dažnai pritrūksta. Aš būdama pilnametė keistai jaučiuosi. Atrodo, tai tik metai, tarsi neturėtų kas pasikeisti, bet kažkaip man niekada neatrodė, kad aš kada sulauksiu 18. Šito gimtadienio aš taip ypatingai ir nelaukiau, tiesiog jis atėjo... Cha, juk dingti irgi negalėjo. Aplinkoje tai niekas nepasikeitė. Tik aš pati. Gal.. Nežinau, nei kad džiaugiuosi, nei kad nesidžiaugiu. Bet tai nėra tas jausmas, kai vat nieko nejauti. Man kažkaip keista... Kažką jaučiu, bet nemoku įvardinti. Man visada sunku įvardinti tikraisiais vardais. Neee, ne visada, tiesiog dažnai. Daugelį dalykų...Toks geras vakaras ir aš nenoriu būti viena namie. O, atrodo, tik šiandien grįžau. Galėčiau pabūti. Bet nenoriu. Taip pat nenoriu susitikti su žmonėmis, kurie yra čia. Manęs nebedžiugina buvimas su jais. Aš nesu tokia poxuistė...
Širdelė plaka. Vieniša. Man tikrai trūksta meilės. Atrodo, ji gali atgaivinti. Kaip dykumoje vanduo. Dedu į ją visas viltis, nors dar ir nemyliu nieko, tačiau tikiu įsimylėjimo galia. Tikiu, kad meilė daug padėtų, nes viskas būtų kitaip. Tiesiog kitaip. Bet aš noriu tikros meilės, o ne tų vienkartinių meilių- seilių, kai užtenka žmogaus vienam vakarui, na gal trim dienom. Atsibodo visi šie žaidimai. Aš noriu kažko tikro.
Mane dažnai aplanko toks jausmas, kad aš pati kažkokia netikra, tuščia. Nesu tokia! Jau atsibodo apie save blogai galvoti. Atsibodo dėl visų nesėkmių kaltinti save. Nesėkmės moko. Taip turi būti.
AŠ esu graži ir aš pasitikiu savimi, nes aš žinau, kad daug galiu. Aš žinau, kad aš esu įdomi. Aš žinau, kad galiu daug pasiekti. Aš žinau, kad mano svajonės ne muilo burbulai, nes aš visa tai įgyvendinsiu!
Aš myliu save. Ir tai tik mažas trupinėlis meilės, kurią galiu duoti.
Mylėk.

Ginger

Aš stebėtinai greitai sugebu pamesti minčių lengvumą. Štai ir vėl jos, juodos ir niūrios, lenkia mano galvą žemyn. Atsiprašau, aš jau kūprinuosi. Ir nežinau, ar man skauda galvą nuo tos begalybės pajuodusių minčių, ar nuo neapykantos, pykčio. Cha. Neabejotinai šie du susiję.

Aš superherojus, man priklauso rytojus!

Va šitai norėčiau išrėkti garsiai, bet, deja, tai būtų melas. Dabar tai tik kvailas raidžių rinkinys, besiblaškantis mano galvoje. Jaučiuosi lyg būčiau skęstantis laivas, o mano mintys- žmonės, kurie nenori paskęsti, kurie nori išsigelbėti, todėl bando ištrūkti. Ne gaila, galėčiau paleisti visus. Mano siela skylėta. Kodėl jie nesiveržia pro tas skyles? Savižudžiai, susikaupę mano galvoje, baigia išvaryti mane iš proto. Eikit lauk! Dinkit!



Pavargau. Laukite tęsinio.

Daugiau vasaros bučinių!

Užsukau namo. Trumpam. Visai nenoriu čia būti. Noriu grįžti ten, kur saulė kaitina kūną, kur, rodos, semiuosi iš saulės šilumos, o naktį ją dalinu. Aš nusiraminau ir šypsausi. Atsidūriau tarp tų žmonių, kurių be proto pasiilgau ir su kuriais man labai gera būti. Naktys palapinėje, nuogi kūnai prieš saulę visą dieną, ilgi pasivaikščiojimai vakarais ir neramios naktys, neramios ir alsuojančios mūsų kūnų šiluma. Įdegęs kūnas maloniai primena man, stovinčiai prieš veidrodį, kad vasara pagaliau prilietė savo šiltomis lūpomis ir mane. Daugiau vasaros bučinių!
Kartais būna neramių akimirkų, tačiau jas labai greita sutirpdo saulė. Palyginus su tuo, kas buvo prieš keletą mėnesių, tas vidinis neramumas dabar panašesnis į plunksnelės kutenimą. Nuo milžiniškų trenksmų iki plunksnelės kutenimo. Pažengiau į priekį. Dar vienu žingsneliu. Paaugau. Džiaugiuosi, kad jaučiuosi ramesnė, kad siela sveiksta, kad akys skaidrėja, kad šypsena pasirodo dažniau. Anksčiau buvau atsiribojusi, tarsi užsidariusi ligoninėje, kurią pati sau ir susikūriau. Izoliavau save nuo kitų, manydama, kad tik taip galiu pasveikti. O juk būnant ligoninėje atrodo, kad visas pasaulis serga. Pati save sargdinau, pati save ir gydžiau. Dabar aš atviresnė pasauliui, galimybėms, svajonėms, planams, įvykiams, šypsenai, meilei, draugystei. Išsiilgus nuotykių. Net jei žinočiau, kur griūsiu, nepasidėčiau pagalvės, nes noriu patirti kuo daugiau. Iš patirties žinau, kad ir nesėkmės išmoko daug.
*
Šypsausi ir godžiai gėriuosi saule. Nenoriu grįžti namo. Buto sienos dusina. Net ant alaus butelio etiketės parašyta, kad gamtoje įdomiau.
*
Sapnavau keistą keistą sapną. Kad tas vieškelis, kurio aš bėgioju, iš visų pusių apaugęs rugiais. Tas takas iš tikrųjų yra plautus, o sapne likęs tik siauras takelis, kurį gaubia ryškūs ryškūs auksiniai rugiai. Ir dangus ryškiai mėlynas, tik kiek tamsokas. Aš iš tikrųjų nelabai skiriu, kur yra rugiai, o kur kokie miežiai ar kviečiai, bet sapne, kai ėjau tuo keliu, buvau įsitikinusi, kad ten buvo rugiai, vadinasi, sapnavau rugius. Jie buvo tokie ryškūs, tarsi būtų auksiniai! Keistas sapnas. Įdomu, ką reiškia? Reiks pasidomėti.
*
Būčkis skaitantiems, gerų jums dienų!