Buvau išvažiavusi pailsėti į kaimą. O tam kaime net biblioteka yra. Taigi nuėjau, o ten išgėrusi bibliotekininkė pigius atostogų romaniūkščius siūlė kaip labai geras, visuotinio (kaimo) pripažinimo sulaukusias knygas. Pavargusi nuo mano replikų ir pašaipių žvilgsnių galiausiai nustojo man nešti knygas. Arba tiesiog pavargo bėgioti tarp lentynų, nes man niekaip neįtiko. Šiaip taip radau apdulkėjusias Jurgos Ivanauskaitės ir Hermann Hesse knygas. Dar gi iš išgėrusios bibliotekininkės gavau moralą, kad esu galima sakyt prasta merga, nes neruošiu šeimai pietų, ir sėdėsiu mamai ant sprando, nes išvažiuoju mokytis į kitą miestą. Aš labai mandagiai atsakiau, kad esu užimtas žmogus, o tai, kad būtent panelė turi suktis virtuvėje, yra labai stereotipinis mąstymas ir, matyt, aš esu kitos kartos žmogus, nes mąstau kitaip, o kadangi mano mieste yra tik kolegija, o joje nėra nei vienos specialybės, kurią pasirinkčiau, tai kodėl turėčiau riboti savo galimybes likdama čia? Iš pradžių pasijutau gal kiek sutrikusi, bet vėliau buvo tikrai juokinga. Man dar reiks grįžti ir grąžinti knygas. Kas manęs laukia... (juokiuosi)
Iš tikrųjų tai nežinau, kas pasidarė. Gal rimtai rytas už vakarą protingesnis, nes aš pabundu gan anksti. Visada. Ir visai nesvarbu, kada vakare atsigulu į lovą.
Kažkurią dieną gulėjau prieš saulę su drauge ir gavau sms. Žvilgtelėjau- nuo mamos, o ji parašė: "aš saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu". Kad jūs žinotumėt, kaip pakėlė nuotaiką. Dar ir sugalvojo šmaikštuolė. Džiaugiuosi, kai žmonės patenkinti, nes su tokias žmonėmis lengviau gyventi.
Būčkis, labanakt.
p.s papasakokit kaip sekasi jums. (::
