Čia

Stebiuosi savo sugebėjimu nustumti į šoną nemalonius dalykus, juos pamiršti, tam kartui taip atsikratyti problemų ar kitų dirgiklių. Aišku, jie niekur nedingsta, tik atrodo, kad dingsta, nes tuo metu apie juos nebegalvoji. Aš nesu linkusi galvoti apie ateitį, galvoju apie dabartį. Ar visada tai gerai?

Labanakt.

Antradienis

Šiandien pati išsiviriau ryžius. Netgi su daržovėm ir padažu. Aišku, viskas gan primityviai, bet buvo pakankamai skanu, nes iki 7h vakaro nieko normalaus burnoje neturėjau. Užtruko paskaitos...
Kažkaip vakarais neturiu ką veikt. Ketvirtadienį gal varysim į kokį klubą. Studentišką. Bet čia dar niekas neaišku. Kaip visada. Paskutinės minutės sprendimai arba maksimaliai nudžiugina, arba maksimaliai nuliūdina.
Šiaip iš tikrųjų kol kas gan nyku šiam mieste. Gal vėliau bus geriau. Priprasiu prie to, kad į viešąjį transportą žmonės susigrūda taip, jog jų šiknos vis tiek lieka išorėje, o durys vos vos užsidaro ir dar labiau juos suspaudžia. Kaip konservus. Taip šiandien ryte netilpau į autobusą, nes net nemėginau. Žiūrėjau pasibaisėjusi, kaip žmonės lipa per galvas kitiems kad tik įkištų ir savo koją į tą autobusą. Be problemų būtų ją padėję ir ant kito žmogaus galvos. Žinau, kad didmiestis, tai panele, ko čia dar stebiesi, kad žmonių srautai didžiuliai ir t.t., bet viskas atrodė taip juokinga. tooookia komedija, kaip pabaidytų avinėlių banda, o dar miestiečiais vadinasi. Juk ir tie autobusai/troleibusai ne kas valandą važiuoja, o pakankamai dažnai. Iš pradžių pasibaisėjau, o po to jau juokiausi. Kas beliko???

Trumpas labanakt

Sėdžiu stalinės lempos apšviesta ir noriu parūkyt. Praradau prabangą į balkoną. O būtų taip patogu... Ką gi. Aplink tamsu.
Rytoj pirmadienis, anksti keltis... Žinot, tie pirmadieniai...
Lakuoju nagus mėlynai. Tamsiai gan. Tiks rytoj prie suknelės. Arba ne. Nesvarbu.
Dabar kambariokės miega, o aš neužmiegu. Ir išvis, norėjau dar pasilikt namie.
Kaip jau sakiau, noriu parūkyt.


Labanakt.