Perpildyti minčių archyvai

Tai buvo mergaitė, kuri bėgo nuo savo šešėlio. Ratais ratais... Žemyn žemyn...
Kas kad rankos surištos- per daug klaidų padaryta. Neatleis, nors būtų visai nesunku. Neatleis, net jei po to būtų geriau. Uždaryta. Čia ji viena naktimis, čia ji viena dienomis. O mintys tik sukasi, tik lekia ratu. Ji sugaudyti jų nespėja. Nesugaudo jau seniai, todėl ir rankos surištos už nugaros. Niekas jos nepaleis, o pati per silpna. Todėl ir stengiasi apčiuopti mintis, sudėti į vietas, gal net uždaryti į dėžes ir nustumti į giliausius ir tamsiausius atminties kampus... Kam reikalingos piktžolės? Nieko gražaus, nieko švelnaus. Ir sūpuoja ji čia vėją. Linguoja kartu su nakties atodūsiais. Nemiega, nes neturi tam laiko. Jei rytojaus nebebus? Linguoja kartu su naktimi ir rėkia. Rėkia, kai ji jau pasitraukia. Nes savos mintys jai ir vėl nepriklauso. Ir vėl kyla į dangų ir plaukia su debesimis tolyn. Nesugrįš ir dar pakenks. O kur jos keliauja? Į niekur. Sunyksta pakeliui į rytojų. O ji ir vėl suka ratus mažame savo pasaulyje. Jei rankos nebūtų surištos, jas iškeltų link debesų- gal bent pirštų galais pasiektų plaukiančias, skriejančias, nelaukiančias mintis. Gal sudėtų neaiškius prisiminimus į savo vietas. Ten, kur jie ir buvo, ten, kur jie ir turėtų būti. Tačiau ir vėl viskas ratais. Ir vėl žemyn. Nebesugeba pakilti. Sūkurys per daug galingas- nepaleidžia. Tik milijonai vietų, milijonai veidų, milijonai kvapų, milijonai jausmų, milijonai minčių. Ir viskas ne jos. Viskas kaip už stiklo. Neaišku ir miglota. Kol ji juda ratais, viskas tik tolėja, viskas tik nyksta. Pasivyti neįmanoma. Viskas sunyksta pakeliui į rytojų...

Vienas iš senesnių mano darbų. Anksčiau labai mėgau kurti tokias trumpas istorijas. Tai buvo tarsi mano aistra. Tik ką nors nauja patyrusi, pamačiusi, aplankiusi, iškart sukurdavau trumpą pasakojimą, kuris man siedavosi su patirtais nuotykiais, matytais vaizdais, sukilusiais jausmais.