Varčiau savo dienoraštį ir pastebėjau, kad ten tiek daug prisiminimų, tiek nuotykių, kurių dalį tiesiog pamiršau. Buvo gera vėl paskaityti, prisiminti tai, kas buvo svarbu. Tiek gėrio ir tiek blogio. Tačiau nieko neatiduočiau. Keista darosi, kai susivoki, kad visiškai viskas turi pabaigą. Karščiausias pyktis ir karčiausias liūdesys, vienatvė. Viskas liko tik puslapiuose. Galiu atkurti bet kada, galiu prisiminti, sugrįžti į praeitį, perskaičius žodžius, įsijautusi į jų skambesį, tačiau visa tai jau praėję, nebėra prasmės to daryti. Viskas saugiai užrakinta popieriniuose puslapiuose. O jie atlaiko tiek daug! Rodos, pamiršti nenoriu, rėkiu, kad nieko neatsisakyčiau, nieko neištrinčiau iš atminties, bet kartais visai nesinori prisimenant visko vėl išgyventi. Tiesa, laikas gydo žaizdas, padėdamas pamiršti. Užglaisto plonai, nes, įvykus žemės drebėjimui, ten, kur, rodėsi, yra saugu, gali vėl atsirasti plyšys, atsiverti bedugnė. Visgi jaučiausi gan saugiai, kad tie prisiminimai įkalinti popieriuje. Neišsižadu savo gyvenimiškos patirties, tačiau ją tiesiog turiu, per daug joje nesiknaisiodama. Tiek kartų norėta viską pradėti iš naujo. Kad ir kaip būtų juokinga ar graudu, tačiau visos pradžios vienoje vietoje. Pabaigos- taip pat.
Juokiasi gyvenimas.
Tūkstančiai žodžių keičiasi vietomis suspaustuose puslapiuose. Nelaisvi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą