Lekiu per dykumą, nors nėra ten vandens. Mano muzika tą nykumą delnais išsems, smėliu užkas. Na ir kas, jei bandai, bet nežinai, kas yra kas.
Devynių mėnesių maratonas pradėtas. Vakar vakare pamačiau vieną pageltusį lapą, gulintį ant žemės. Vienišas. Man ruduo vienatvės neatneša. Nesuteikia ir rimtumo. Šįkart gavau norą pasitempti. Ruduo padovanojo suvyniojęs į geltonus lapus. Nematyti tie lapai man. Gal importiniai?
Kaip atskirti tikrą tikrą norą nuo paprasčiausios užgaidos? Kaip žinoti, ar viskas tikra, ar tai tik kaprizas, nes iškart negavau to, ko noriu? Aš realiai nesuvokiu savo norų tikrumo. Sunku taip, bet kad ir kaip bandyčiau galvoti ir rasti atsakymą, niekaip nepavyksta. Arba tiesa yra per toli, kad įžiūrėčiau, arba ji prieš pat nosį, bet aš vis tiek nesugebu įžiūrėti. Žinau, kad vis dar gali nutirpti nugara, tau esant šalia.
Žmonės sako, kad ko bijosi, tas ir bus. Žmonės kalba, kad kuo tikėsi, taip ir bus. O ar kas nors pastebėjo, kad kartais nebūna nei taip, nei anaip? Belieka tik laisvė bandyti, atrasti kas yra kas. Susimaišyti, suklysti, suklupti, atskirti, atsikelti, atrasti. Rizikuoti? Dar žmonės sako, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. O ką aš sakau? Aš nežinau... Noriu bandyti. Patirti. Išmokti. Pajusti. Kad ir susižeisti. It's my life. It's now or never. I ain't gonna live forever.
Išsigandau, nes nežinau, kada man rytoj keltis.
Noriu tavęs šalia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą