Aš negaliu pasakyti, kad esu laiminga. Neapsiverstų liežuvis. Grįžtu namo, kątik atsisveikinus su draugais, ir kažkodėl mano veidą puošia ne šypsena dėl gerai praleisto laiko, bet liūdesys. Aš turbūt būnu ne su tais, su kuriais norėčiau. Būnu ne ten, kur norėčiau. Arba ne ten, kur turėčiau, kad pasijusčiau laiminga. Aš norėčiau kažko naujo. Norėčiau nusirengti kaip seną drabužį savo gyvenimą ir numesti, pasiimti naują. Nieko nieko nepalikti. Tiksliau nežinau, ar nieko nepasilikčiau. Jei turėčiau galimybę visko atsisakyti, turbūt dar pasvarstyčiau, ar verta. Nors ką aš bandau apgauti. Turbūt atsisakyčiau visko dėl naujovių, kad ir nežinodama, kokios jos būtų. Tiesiog surizikuočiau. Bet niekas man tokių galimybių nesiūlo. Žinau, kad niekas ant sidabrinės lėkštutės neatneš ir nepakiš po nosimi, kad pasiimčiau vos vos pakėlusi ranką. Žinau, kad reikia pačiai ieškoti, kovoti, surasti. Bet kaip aš galiu, kai šiandien nežinau, ko noriu? Nieko nenoriu- nieko neturiu(?) Turbūt.
Nekenčiu to jausmo, kai ryte atsikeli ir iškart galvoji apie tai, kaip vakare vėl atsigulsi į lovą, padėsi galvą ant pagalvės ir užsimerksi, vildamasi, kad rytas bus kitoks. Bet tai kartojasi vėl ir vėl... Tokia nuotaika ir tokios mintys atakuoja mane vis dažniau. Kaip jų atsikratyti?
Atrodo, anksčiau buvau visada besišypsanti, laiminga ir optimistiška. Kur aš visa tai pamečiau? Iššvaisčiau? Augu ir rimtėju? Ne... Jei augčiau, tai nesijausčiau tokia pažeidžiama. Kaip tik, stiprėčiau, būčiau labiau savarankiška, drąsesnė ir labiau pasitikėčiau savimi. O dabar lūžtu kaip trapi šakelė, pakilus audrai.
Dabar jau užkliūna figūra, banguoti plaukai, laikysena, eisena, balsas, drabužiai, namai, miestas, draugai, šeima.... Sąrašas be galo... Šiaušiu spyglius kaip ežys, nes nesu patenkinta...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą