The hardest part

Rudeniški vakarai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo. Su dviem žmonėm reikėjo kalbėtis angliškai ir su vienu lietuviškai. Aišku, buvo ir nejaukių momentų, bet iš esmės manau, kad viskas praėjo neblogai. Nežinau, kiek žingsnių man iki to darbo, vienas ar du, esmė tame, kad mano cv perėjo atranką, mane pakvietė į pokalbį.... Ir kai aš tiek daug palyginus jau nuėjau, nebežinau, ar eiti toliau. Aš kartais jaučiuosi tokia... nesuaugus. Gal dar neskubėti. Bet kartu ir vilioja nauja veikla, pažintys, pinigai irgi.
Aš kaip visada. Nežinau.
Tačiau visada sakau: if you never try, you will never know.
Nežinau, kiek daug norėjau bandyti.

Šiaip ar taip. Ruduo. Laukiau visai aš jo.

We can remember swimming in September

Jau ruduo. Šiaip man žiauriai patinka saulėtas rugsėjis, bet turbūt dėl to, kad dirbau, jis atrodo per anksti atėjęs. Tarsi būčiau peršokus kelis mėnesius. Nors daugeliui, kurie nedirbo vasarą, irgi taip atrodo. Vis kažkaip nespėji su tuo laiku. Skubi skubi. Ir niekur nenuskubi.
Ir vėl išsikrausčiau į kitą miestą. Ir vėl aš Vilniuj. Šįkart viskas kitaip. Viskas žinoma, pažįstama, netgi pasiilgta. O praeitais metais buvo ir truputį jaudulio ar išgąsčio, kai viskas buvo taip svetima.
Tik dabar kai einu į paskaitas, jaučiuosi tarsi iškritus iš medžio. Visi žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Atgal į medį nebeįlipsi, reiks priprast prie mokslų, paskaitų, seminarų. Bet dar ne dabar. Nenoriu dar. Pabūsiu dar išsiblaškėlė, kuri iškrito iš medžio.
Šypsenos.