I will leave ya

Baby I still need ya
but if you stay I'll leave ya
cause I gotta get away
and if I ever see ya
my heart is gonna bleed
but I will leave you anyway

Penktadienį keistas nutikimas buvo. Ėjau namo iš miesto vakare, dar net nebuvo 11h. Šaligatvis, o šalia tarsi pakalnė ir krūmai auga, ir tamsu labai. Aš ėjau ir pastebėjau, kad ten šešėlyje stovi žmogus. Vyras. Kol praėjau, tol stebėjau jį. Kai tik spėjau praeit, jis irgi išėjo ant šaligatvio ir pradėjo eit paskui. Pagreitinau žingsnį ir vyras truputį atsiliko. Tada išgirdau, kad kažkas bėga. Atsisukau- tas vyras paskui mane. Kaip išsigandau! Greit perbėgau gatvę, o jis ir liko kitoj pusėj stovėt, nes pradėjo automobiliai važiuoti. Stovėjo ir žiūrėjo. Visą kelią gręžiojausi. Kažkoks maniakas. Arba man paranoja. Ne, jis maniakas. Arba nesveikas. Oi...

airplanes

Aš tavęs labai pasiilgau...

Darbai iš dienotvarkės išsitrina savaime

Atidėjau visus darbus. Rytdienai. Turbūt. Aš tiesiog negaliu susikaupti. Niekaip. Ir nieko čia nepadarysi, rytoj, kol susiruošiu važiuoti į Vilnių, dar turėsiu visą dieną, tada gal ką ir nuveiksiu. Arba ne. Man egzaminų sesija beveik ant nosies. Dar nenoriu jos matyti. Greičiau atostogos.

Pamojuok man

Sugalvojau keliavimo planą, kurį būtinai įgyvendinsiu. Pagalvojau, kad būtų visai faina keliauti nieko nieko nesuplanavus. Tiesiog įsidėjus į kišenę pinigėlių ir nuvykus į oro uostą, nusipirkti paskutinės minutės bilietą, tiesiog ten, kur tą akimirką užsimanai. Ir keliauji ten, kur parūpsta. Nieko nieko nesuplanavus iš anksto. Ir per ilgai neužsibūnant vienoj vietoj. Dar visai faina, kai tarkim keliauji su draugais, bet juk norai keliauti nebūtinai turi sutapti. Tiesiog susitarę po kelių dienų susitikti tam tikroj vietoj, visi išsiskirsto, kur traukia širdį. Tokia kelionė būtų tikras iššūkis ir nuotykių nepritrūktų. Su kuo dalinausi idėja, susidomėjusių buvo. Galbūt jie kada nors bus mano bendrakeleiviai.Vakar turėjau labai įdomų pokalbį, kuris privertė susimąstyti. Man sakė, kad aš atrodau keistas žmogus. Toks, prie kurio sunkoka prieiti ir pradėt bendrauti. Nežinau, gal šalta? Man taip iki galo ir nepaaiškino, ką tiksliai turėjo galvoje, tik pasakė, kad keistas žmogus ne iš blogosios pusės. Tada pagalvojau, kad paklausiu draugo, ką jis čia mano apie tai, ir dar kelių žmonių. Tai draugas pasakė, kad žodis keista netinka, labiau tiktų netipiška. Kas ten žino. Turbūt kiekvienas yra savaip keistas. Tai dalis manęs, dalis mano individualumo turbūt. Belieka džiaugtis, kad nesu masė.
*

Ketvirtadienis

Susikroviau daiktus ir išvažiavau. *

Let's run away

Užmaskuoji veidą, paslepi po kauke. Po kokia tik nori. Įsijauti, labai labai įsijauti ir prisiimi sau vaidmenį, kuris tampa natūralia tavo būsena.
Kur gi ta mano laimės kaukė?
Nerandu.
Gal nukrito, pasimetė...
Pažiūrėsiu po lova.

floating like a breeze

Mano nemigos naktys. Aš nenoriu miego, nei ryte, nei vakare. Kur logika??? Kaip taip įmanoma? Tuoj sudarysiu matricą ir patikrinsiu teiginio validumą. Miego nenoriu, bet jaučiu, kaip vis labiau pavargstu. Tiesa, šiandien vos išropojau iš lovos, aišku, blogai miegojus naktį. Kažkaip gal netgi atrodė, kad galėčiau pramiegoti visą dieną, bet čia kažkos tinginys ir nuovargis buvo apėmęs.

Pasišildžiau šiandien sintetinėje saulėje. Mhm. Dar įšokau į važiuojantį autobusą, kurio durys buvo beužsidarančios, bet pralindau, o mano draugei jos ir užsidarė prieš nosį. Buvo visai juokinga :D

Noriu, kad greičiau ši savaitė pasibaigtų. Teliko rytdieną atkentėti iki 6h vakaro ir viskas- savaitgalis prasideda.

Kokią nuotrauką radau internete.
Stingdo ji mane.

pė.es.
Būk geresnis, nei buvai vakar.

*

Kai būnu viena, aš nei gera, nei bloga.
Kokia aš, kai būnu su tavimi?

Young Forever

Noriu grįžti namo. Šiandien važiuosiu, truputį į vakarą.

Pabudau anksčiau. Tiek minčių. Kažkokia nostalgija apėmė. Ir dar šita daina....

liūdina kažkodėl...

Norėčiau nuveikti kažką supersiautulingo. Ką žada savaitgalis? Bet žinot, savaitgalis dažniausiai paskirtas poilsiui. Atsišėlioji per visą savaitę. Kaip viskas apsivertė aukštyn kojom. Mokykloj vidury savaitės tai tikrai niekur per ilgai neužsibūdavau,o dabar... :D Be to, čia ir miegu mažiau. O susikaupti darbui tai man buvo sunku visais laikais, todėl reiktų išmokti labiau planuoti laiką. Dar erzina, kad vakare aš galiu nemiegot iki vėlumos ir nenorėti miego. Na tada ryte reikia ristis iš lovos visų keturių galūnių pagalba. Bet tas miego norėjimas labai greitai išgaruoja. Aš negaliu numigt dieną, nes po to būnu irzli ir šiaip prastai jaučiuosi. Mano kambariokė tik vieną kartą matė mane miegančią dieną ir pagalvojo, kad aš gėriau praeitą naktį, nors taip nebuvo, aš tiesiog jaučiuosi išsunkta ir pavargusi.
Pastebėjau, kad turiu keistų savybių :D Jei reikia kur nors eiti, aš dažniausiai susiruošiu ir išeinu net nepažiūrėjus į laikrodį, tik po to susigriebiu, kiek gi čia dabar valandų? Gal aš vėluoju? Gal aš per anksti?
Ir dar. Kai nesulaukiu savo autobuso, kartais dar įsėdu į bet kurį atvažiavusį anksčiau. Tai vis dar pasitaiko. Galvojau, gal čia buvo tik rugsėjo problema. :D Pasirodo, ne tik.



Man tuoj į paskaitas. Geros dienos!

All I can do is smile when I look in your eyes

Truputis tamsos aplink, truputis miego šešėlių, ramių kvėpavimų, paslapties. Ramybės. Neskubėjimo. Muzikos.

Nežinau kodėl, bet man patinka, kad ši daina tokia ilga.

Aš nežinau kodėl, bet šiandien daug prisiminimų. Nesinori miegoti. O kai pagalvoju, kada rytoj keltis, tai per nugarą nubėga šiurpuliukai. Ai. Ša. Tai tik buitis.
Norėtųsi vyno taurės, garsios muzikos. Garsesnės nei mintys.
Užrakinau duris. Šiandien nieko neįsileidžiu.

Klausausi vis šios dainos. Vėl ir vėl. Kaip ji tinka nakčiai, kuri taip saugo sapnus, nedalina. Dabar būtent aš vaikau savo kambariokių sapnus, drumsčiu. Chi. Tuoj ir aš užmigsiu su natų trupiniais mintyse. Pamojuok ir palinkėk ramios nakties. Ji tikrai kartais tokia būna.

Can you feel the sunshine on me today?

Kažkaip dabar mane aplankė labai didelė motyvacija veiklai. Nežinau net, kaip tinkamai pasakyti. Atrodo, galėčiau ir į Everestą įkopti iš to didžiulio noro ką nors nuveikti. Pasiekti. Jau lankau pramoginius šokius. Ir tai labai puikus laiko praleidimo būdas! Tiek gerų emocijų. Šokis yra nuostabi veikla. Ir visai nesvarbu, ar tai pramoginiai šokiai, ar koks nors breikas. Tiesa, ateityje galbūt norėčiau išmėginti ir ką nors modernesnio. (:
Dabar dar noriu lankyti sporto salę ir užsirašyti į kokius nors kalbų kursus. Ir dar visai nieko būtų bėgioti rytais, nes prie pat teka Neris ir palei upę yra tikrai patogių takelių, o vaizdai kokie gražūs, tiesa, ir mano paskaitų grafikas tam labai palankus. Ir kaip man viską suspėti. Galiausiai gali būti taip, kaip jau kažkada sakiau, kad man dienoje per mažai valandų. Arba galiausiai tenka jas minusuoti iš miego sąskaitos. Ir nieko čia gero, nes gali pasitaikyti, kad kitą dieną pradėsi jau pavargusi...
Beje, galiu pasigirti, kad kol kas neturiu žemesnio įvertinimo nei aštuoni. Mirkt, mirkt&šypt.
*
Taip nesinori, kad mano planai ir liktų tik planais. Cha, galėčiau nusipirkti papildomų valandų. Kur rasti tokią parduotuvę? Aišku, niekas nenori parduoti laiko. Jis neįkainojamas. Per daug vertingas.

Vakarais

Mėgstu pasivaikščiot vakarais ir naktimis. Po miestą. Tada viskas kažkaip žaviai atrodo. Be pilkų masių ir šurmulio, skubėjimo. Vilniuje tai dar daug neatrastų vietų, o mano mieste viskas taip žinoma. Ėjau ir dairiausi. Viskas atrodo taip pat. Nežinau, ko tikėjausi. Pokyčių? Gal netgi Vilniuje saugiau jaučiuosi. Čia baugi ir beveik neapšviesta gatvė iki mano namų tokia pat bauginanti kaip ir prieš man išvažiuojant. Vengiu jos.

Vilnius

Man patinka senamiestis naktį.

yeah I'm all right

Radau trumpą pertraukėlę tarp paskaitų. Kažkaip esu gan užimta ir stengiuosi planuoti savo laiką labiau, nes norisi ir darbus atlikti laiku, bet ir savęs nepamiršti. Kol kas dar sekasi neblogai. (:: Lankau visas paskaitas ir seminarus pavyzdingai, nes dar nesinori pasiduoti tingėjimai. Ką gali žinoti, kas bus žiemą. Gal tik ir norėsis miegoti žiemos miegu.

Sekmadienį kol atsibaladojau į Vilnių, kambariokė jau miegojo ir net neatsikėlė. Turėjau prigrūstoj tašėj ieškotis raktų. O kai įėjau, lyg tyčia viskas krito iš rankų, braškėjo, tarškėjo ir taip toliau, bet ji nepabudo. O aš nenorėjau miego, tai beveik iki 2h nakties šį bei tą veikinėjau. Džiaugiausi savo pačios draugija. Kažkaip mes su draugais neskubam čia važiuoti. Taip gera turėti beveik visą sekmadienį laisvą.

Beje, vakar mano kambariokė apie pusė 10 jau miegojo, kas man praktiškai nesuvokiama protu. Aš nesakau, kad tai blogai. Jei jai reikia miego ir poilsio, tai tegu, bet kažkaip keista, kai vakar nuėjau miegot daug vėliau už ją, o kėliausi daug anksčiau, nes šiandien vienintelė diena, kai man pakaitos nuo 8h ryto, o jai prasideda 2.40h. ir dabar grįžusi radau ją dar lovoj. O ji stebisi kaip tik dabar, kad aš esu labai energinga ir atrodau žvaliai :D

O vakar jau prieš pat ruošiantis miegot, neturėjau ką veikti, tai mano geriausiu draugu tapo kompiuteris. Tam vakarui. Aš sėdžiu, žvalgausi į įvairias nuotraukas ir matau, kaip mano kambariokė pakelia koją per miegus, nuleidžia, paaimanuoja, nusisuka, atsisuka. Taiip juokas suėmė:DD Ji apskritai truputį lunatikuoja. Išgąsdina kartais naktį. ;D

Carpe diem

Daug dienų, daug valandų. Sekundžių. Ir viskas sukasi, lekia, nelaukia, negrįžta. Carpe diem. Taip ir gyvenu. Iš tikrųjų, kuo labiau užimta esu, tuo daugiau spėju. Net keista, kaip spėji pasilinksmint, nemiegot, nepraleist paskaitų ir dar turėti aukščiausią įvertinimą savo sąskaitoje, aišku, kolkas dar tik vienas toks, bet tikiuosi ir daugiau. Stengiuosi suktis kaip tik įmanoma greičiau, nes jei ne, tada laikas negailestingai stovi ir viskas atrodo kaip sulėtintame filme- juda nežymiai. O tai tikrai žudo. Belieka gulėti lovoje, žiūrėti į lubas ir skaičiuoti muses, kurių nėra.Nesinori sustingti.

Čia

Stebiuosi savo sugebėjimu nustumti į šoną nemalonius dalykus, juos pamiršti, tam kartui taip atsikratyti problemų ar kitų dirgiklių. Aišku, jie niekur nedingsta, tik atrodo, kad dingsta, nes tuo metu apie juos nebegalvoji. Aš nesu linkusi galvoti apie ateitį, galvoju apie dabartį. Ar visada tai gerai?

Labanakt.

Antradienis

Šiandien pati išsiviriau ryžius. Netgi su daržovėm ir padažu. Aišku, viskas gan primityviai, bet buvo pakankamai skanu, nes iki 7h vakaro nieko normalaus burnoje neturėjau. Užtruko paskaitos...
Kažkaip vakarais neturiu ką veikt. Ketvirtadienį gal varysim į kokį klubą. Studentišką. Bet čia dar niekas neaišku. Kaip visada. Paskutinės minutės sprendimai arba maksimaliai nudžiugina, arba maksimaliai nuliūdina.
Šiaip iš tikrųjų kol kas gan nyku šiam mieste. Gal vėliau bus geriau. Priprasiu prie to, kad į viešąjį transportą žmonės susigrūda taip, jog jų šiknos vis tiek lieka išorėje, o durys vos vos užsidaro ir dar labiau juos suspaudžia. Kaip konservus. Taip šiandien ryte netilpau į autobusą, nes net nemėginau. Žiūrėjau pasibaisėjusi, kaip žmonės lipa per galvas kitiems kad tik įkištų ir savo koją į tą autobusą. Be problemų būtų ją padėję ir ant kito žmogaus galvos. Žinau, kad didmiestis, tai panele, ko čia dar stebiesi, kad žmonių srautai didžiuliai ir t.t., bet viskas atrodė taip juokinga. tooookia komedija, kaip pabaidytų avinėlių banda, o dar miestiečiais vadinasi. Juk ir tie autobusai/troleibusai ne kas valandą važiuoja, o pakankamai dažnai. Iš pradžių pasibaisėjau, o po to jau juokiausi. Kas beliko???

Trumpas labanakt

Sėdžiu stalinės lempos apšviesta ir noriu parūkyt. Praradau prabangą į balkoną. O būtų taip patogu... Ką gi. Aplink tamsu.
Rytoj pirmadienis, anksti keltis... Žinot, tie pirmadieniai...
Lakuoju nagus mėlynai. Tamsiai gan. Tiks rytoj prie suknelės. Arba ne. Nesvarbu.
Dabar kambariokės miega, o aš neužmiegu. Ir išvis, norėjau dar pasilikt namie.
Kaip jau sakiau, noriu parūkyt.


Labanakt.

Rudeniui

IŠVAŽIUOJU!

Breathless

Aš taip dažnai nemiegu naktį. Kartais mintys spaudžią galvą neleisdamos užmigti, kartais galvoje būna visiškas vakuumas. Tik dvi akys kaip kokios lemputės nukreiptos į lubas. Nešviečia, neapšviečia. Kažkas išjungė šviesą!
Nenoriu tamsos. Išvažiuodama iš namų paliksiu ją įjungtą, kad žinočiau, kur sugrįžti. Uždek šviesą ir tu, kad žinočiau, kur esu laukiama. Na ir kur dingo mano beprotiškas noras pabėgti?
Kartais prisidengiu tuštybės kauke, visišku nerūpėjimu. Nežinau, kodėl taip darau. Daug ko nežinau. Man dar tiek daug reikia suprasti, susiprasti. Piktumo ir aklo irzlumo kartais turiu kaip širšė. Ištrauk geluonį. O ar širšė miršta ją ištraukus?
Aš taip nenoriu viską daryti viena. Aš noriu, kad kas nors palaikytų už rankos.
O viskas čia darosi taip artima, kad norisi pabėgti. Arba. Atsiskleisti iki visiško tikrumo. Nežinau, kaip bus.

All I can do is try

Kaip prastai naktį miegojau, tiksliau iki 4h ryto neužmigau išvis. Po to pradėjau snausti, bet miegas buvo toks negilus, kad dažnai pabusdavau. Keista, kad kartais man lengviau nemiegoti išvis nei užmigti. Aišku, taip nieko gero.

Liko nepilnas mėnuo nuostabios vasaros. Sustabdykit laiką, nes net išnaudojant kiekvieną akimirką, jo darosi pavojingai per mažai. Kodėl viskas turi limitą? Griežtai vasaros tik trys mėnesiai. Rudens taip pat.

Mano klaidžiojimų slėniai

Studentė!

Buvau išvažiavusi pailsėti į kaimą. O tam kaime net biblioteka yra. Taigi nuėjau, o ten išgėrusi bibliotekininkė pigius atostogų romaniūkščius siūlė kaip labai geras, visuotinio (kaimo) pripažinimo sulaukusias knygas. Pavargusi nuo mano replikų ir pašaipių žvilgsnių galiausiai nustojo man nešti knygas. Arba tiesiog pavargo bėgioti tarp lentynų, nes man niekaip neįtiko. Šiaip taip radau apdulkėjusias Jurgos Ivanauskaitės ir Hermann Hesse knygas. Dar gi iš išgėrusios bibliotekininkės gavau moralą, kad esu galima sakyt prasta merga, nes neruošiu šeimai pietų, ir sėdėsiu mamai ant sprando, nes išvažiuoju mokytis į kitą miestą. Aš labai mandagiai atsakiau, kad esu užimtas žmogus, o tai, kad būtent panelė turi suktis virtuvėje, yra labai stereotipinis mąstymas ir, matyt, aš esu kitos kartos žmogus, nes mąstau kitaip, o kadangi mano mieste yra tik kolegija, o joje nėra nei vienos specialybės, kurią pasirinkčiau, tai kodėl turėčiau riboti savo galimybes likdama čia? Iš pradžių pasijutau gal kiek sutrikusi, bet vėliau buvo tikrai juokinga. Man dar reiks grįžti ir grąžinti knygas. Kas manęs laukia... (juokiuosi)


Iš tikrųjų tai nežinau, kas pasidarė. Gal rimtai rytas už vakarą protingesnis, nes aš pabundu gan anksti. Visada. Ir visai nesvarbu, kada vakare atsigulu į lovą.
Kažkurią dieną gulėjau prieš saulę su drauge ir gavau sms. Žvilgtelėjau- nuo mamos, o ji parašė: "aš saulutę ridenu, kvepia ji apelsinu". Kad jūs žinotumėt, kaip pakėlė nuotaiką. Dar ir sugalvojo šmaikštuolė. Džiaugiuosi, kai žmonės patenkinti, nes su tokias žmonėmis lengviau gyventi.


Būčkis, labanakt.
p.s papasakokit kaip sekasi jums. (::

19

Devyniolika. Jau nuo vakar. Šypsausi.
Nesielgiu rimtai. Elgiuosi taip, kaip noriu. Man dar tik 19. Gražus skaičius.

I will be a princess!

Rytoj man išleistuvės. Nusimato šventėėė. Zebriukas prisiglaudęs prie nagų, priklijuotos blakstienos, makiažas, šukuosena, aukštakulniai, suknelė, šokiai iki ryto, šypsenos... Nežinau, kada grįšiu namo, nežinau, kada atsigausiu ir išsimiegosiu.Man nerūpi. Vis kažką darau miego sąskaita. Imu į skolą, gal kada išsimiegosiu į priekį. Visgi, miegas vienas iš mėgstamiausių mano užsiėmimų, tačiau nesinori gražiausių dalykų pramiegoti. Tenkinuosi tiek, kiek jo lieka. Ne kiekybė, o kokybė svarbiausia.

Dancing in the moonlight

Bėgu, skubu, niekas nelaukia. Gyvenu vasarišku ritmu. Šypsena ir nuotykiai. Dar tiek daug prieš akis.
Bučkiai. ♥

Šiandien kažkas pabeldė į duris. Kas už jų, supratau ir to kaip buvo pabelsta.

Mano darbas. Įkvėpė vasara, o panelės plaukams idėja kilo pasižiūrėjus į savo plaukus ;D P.S aš labai labai noriu maxi suknelės.
~
Sėdžiu ir linguoju pagal muziką. Gera, kai leidi vakarus su draugais ir net nesirūpini, kiek valandų rodo tavo keturiasdešimtmetis laikrodis. Tegul tiksi tyliai sau, o ne man.
~
O po savaitės man išleistuvės. Suknelė jau kabo mano spintoje, sky high aukštakulniai irgi paruošti, į kirpyklą užsirašiau jau. Nežinau kodėl, bet aš tikra plaukų maniakė. Kiek aš turiu idėjų šukuosenoms, kirpimams ir dažymams! Gerai, kad visko, ką esu sugalvojusi, neišmėginau ant savo plaukų, nes turbūt jau jų nebeturėčiau. Eksperimentai privestų prie plikos galvos ;D Jei rimtai, tai anksčiau labai norėjau tamsios vyšnios spalvos plaukų, atrodė tobulai gražu. Dabar nebežinau. Gal norėčiau tiesiog pasitamsint juos truputėlį, nes šiaip dabar esu karamelinė, beveik auksaplaukė. Chi chi.
~
Sužinojau paskutinio egzamino rezultatą, taigi dabar ramios dienos. Aišku, vėliau prasidės stojimai, buto ieškojimai tai, manau, truputis nerimo grauš man širdį. Kartais esu linkusi nervintis. Kartais esu visiška poxuistė. To niekada nenuspėju iš anksto. Kodėl nuolat taip svyruoju? Dėl visko.

Gerų dienų!

Šiandien pirmadienis ir saulė- auksinė

Education

Naktį niekaip negalėjau užmigti, o užmigusi 3h, 6h vėl pabudau. Tokia jau ta mano nemiga, pagailėjusi manęs trims valandoms. Taip būna, kai galvoje per daug minčių. Ir pagalvojau, kad su jomis turi kovoti vienas. Su visomis didelėmis ir mažomis savo abejonėmis, baimėmis, prieštaravimais ir nuojautomis. Visiškai vienas. Net tas, kuris išklauso, neįlįs į tavo galvą ir pusės jų nepasiims. Aišku, gali nueiti pas psichologę ir ji pastūmėdama tave reikiama kryptimi padės tau pačiam jas susitvarkyti. Jas- tai mintis.
Seniau lankiau psichologiją papildomai, kaip užsiėmimą. Vėliau nustojau, nes. Nežinau, kodėl. Tačiau pas tą psichologę dar dažnai užeidavau tiesiog šiaip sau, aplankyti kaip draugę. Aš nežinau, ar ji to nesuprasdavo, ar tai tiesiog psichologų įprotis, bet aš jausdavau tarsi ji skenuotų kiekvieną mano gestą, ištartą žodį. Gal kartais slepiu problemas? Tai mane erzino. Aš niekada dar nesu buvusi pas psichologę, na tarkim kaip kad užsirašai pas stomatologą. Tiesiog nueidavom aplankyti tos, kurios kartais užsukdavo į jos užsiėmimą. Pailsėti, atsigerti arbatos, aišku, prie to pačio, pakalbėdavome ir aktualiomis temomis. Kažkada diskutavome apie pasirinkimo galimybes, tikslus ir t.t. (Žinot, abiturientė, buvo aktualios temos). Mes diskutavom ir aš su kažkuo nesutikau ir paklausiau: "Ar tikrai?" Mano psichologė pasimetė, sutriko. Daugiau pas ją nebeėjau. Jei pats nesijauti užtikrintai būdamas psichologu, kaip gali padėti kitam jaustis užtikrintu, jei jis pamato tave pasimetusį, netikintį ar abejojantį savo žodžiais?
Vėliau kalbėjausi su kaimyne, kol leidomės liftu žemyn iš savo dangoraižio. Ji man kažką aiškino, o aš vėl paklausiau:" Ar tikrai?" ką žinau, sutriko ir ta, pasimetė. Žmonės patys abejoja tuo, ką sako? Aišku, paskui jau pradėjau tyčia klausti šito klausimo ir žiūrėti žmonių reakcijas. Kartais patinka priversti pasijusti pasimetusiais aplinkinius.
Atsiminimai iš abiturientės laikų.

I feel my heart start beating to my favorite song.

Aš anksčiau labai labai mėgau Coldplay. Man atrodo, mėgstu vėl. ~~

Šiandien taip smarkiai lijo. Man pasisekė, buvau namie. Dažniausiai pataikau per lietų būti kur nors, kur nėra stogo. Nesakau, kartais pasidžiaugiu, bet šitas lietus buvo toks stiprus+žaibai+griaustiniai. Tiesiog griaustinis tropikuose, nei kiek neperdedant. O kai lyja, aš visada dainuoju lekiu per dykumą, nors nėra ten vandens, mano muzika tą nykumą delnais išsems. Nors ir batuose įsirengia akvariumai.

Nežinau, kiek jau kartų perklausiau tą dainą.

"Someday", "may be" and "if" are very dangerous words that must be avoided!

Man dabar taip gražu aukštakulniai. Tokie sky high. Prisižiūrėjau internete įvairiausių nuotraukų ir dabar gyvenu norais. Mažytė dalelė mano kasdienybės.

♥

Tas pats kelias skirtingus žmones gali nuvesti į skirtingas vietas. Taip ir išsiskiria požiūriai.
Aš tiek daug visko nesu išbandžiusi. Kai kurių dalykų nedarau tiesiog iš principo. Tikrai esu labai principinga. Ar principai kenkia laimei? Ar apskritai kam nors kenkia? Aš nežinau. Tiesą sakant, nesijaučiu blogiau gyvenanti dėl jų. Dalis mano asmenybės, neaišku, ar geroji, ar ne.
Aš niekada neruošiau kokio rimtesnio patiekalo. Per beveik devyniolika savo gyvenimo metų aš nesu pagaminusi pietų, ar kokio kito rimtesnio patiekalo. Vienintelis dalykas, kurį moku, tai bananinis pyragas, kurį esu gaminusi max tris kartus. Tai bent namų šeimininkė! Na bent jau negaliu būti nusivylusia namų šeimininke. Bet tai nereiškia, kad apskritai negaliu būti nusivylusia.
Taigi, manau, kad pats metas pamėginti ką nors paruošti. Tikiuosi, kad virtuvė nesudegs ir aš nenukentėsiu, piršto nenusipjausiu. Juokas juokais, nelaimės po vieną nevaikšto. Degs virtuvė, kris ir pirštai. O jei jau prabiltų mano surimtėjusi pusė, tai galiu pasakyti, kad jau nusižiūrėjau plius minus receptą. Gal kiek per didelis kąsnis kaip pradedančiajai, bet bus matyt. Jei apskritai dar susigriebsiu ir pamėginsiu ką nors pagaminti. Nes mano norai, nuotaikos keičiasi kaip vėjas. Ką gi, dabar tai galiu sau leisti.

I want my heels sky high!

Never save the best for later, you don't know what tomorrow holds

Šiandien ėjau gatve ir kažkoks vaikinas man sako: "Gražiai atrodai." Iš pradžių aš paėjau truputį, kol supratau, kad tie žodžiai adresuoti man. Atsisukau ir šypsojausi dar labiau nei prieš tai. Tikrai labai malonu. (:

Taip gera. Aš gimiau vasarą. Vasara mano laikas. Ir gera jį planuoti muzikos tikslumu, dainų tikslumu.
Aš mėgstu juoktis garsiai, rodydama baltus dantis, užsimerkusi ir atlošusi galvą. Nuoširdžiai kaip tik galima.
(Debesys pro akinius nuo saulės atrodo daug baisesni nei yra iš tikrųjų)

Mano drabužiai sveria toną. Aš juos tiesiog nusirengsiu.

Kai lyja, spalvos atrodo ryškesnės. Viskas atrodo labiau žalia, labiau tikra. Lietaus kvapas, lašeliai krentantys prie pat, bet mane pasiekia tik jų aidas. Nesušlapau. Cigaretės ir dūmai, susimaišę kvapai, krentančių lašelių aidas. Buvau lauke, kai lijo, žiūrėjau į balas nelygiu paviršiumi ir pūčiau dūmus, kurios vėliau tuoj pat suvarpydavo lyg kulkomis dideli lietaus lašai.

It's not about how you look, It's about how you see.

Ištroškusi nuotykių išeičiau tuščiomis rankomis, bet pilnu lagaminu svajonių. Paskęsti rutinoje beveik tas pats, kas paskęsti iš tikrųjų. Aš sakau beveik. Sunku gyventi ir jausti, kad plaučiuose vanduo. Bandau įprasti, kad nereikia niekur skubėti, nieko padaryti, išmokti iki tam tikros dienos, kol galiausiai pamatau, kad ir vėl eilinė diena. Bandau įprasti. Argi ne juokingai skamba? Argi ne nuo to bėgu? Supranti ir imi kankintis. Iš niekur? Iš kažkur giliai. Iš pradžių atrodo, laimės lyg ir užtektų, bet vėliau imi norėti daugiau ir manyti, kad tai, ką turi, yra niekas. Pavirsta nieku? Ir užsireikė man jos kaip to puodelio, kuris viršutinėje lentynoje ir kurio negaliu pasiekti, bet arbatą noriu gerti būtent iš jo, o ne iš bet kurio iš kitų keliolikos, kuriuos pasiekiu lengvai. Aš tuoj pat atsinešiu kėdę, užlipsiu ir pasieksiu. Bet ar norėsiu vis dar? Gal mano siekiamybe taps kitas puodelis, kuriam pasiekti jau nebeužtenka tik vienos kėdės? Kopiu laipteliais aukštyn. Kartais man atrodo, kad aš pasmerkta amžinai ieškoti. Kad tik mano žygiai nebūtų beprasmiai, žlugę. Niekada tokie nebūtų. Juk nesinori liūdesio sniego sulaukti vasarą. O vienatvės naktį tylią norėčiau pašaukti tave vardu. Nešaukiu. Šnabždu Labas, aš pasiilgau.

Aš nenoriu būti be prasmės. Ar gali žmogus apskritai būti beprasmis? Gėris? Malonumai? Blogis? Pasiaukojimas....? Argi žmonės gimsta šiaip sau. Kai kurie kūdikiai išgyvena išmesti į šiukšlyną, kol kas nors juos suranda. Argi ir tai šiaip sau? Ne. (?)


Norėtųsi ko nors lengvo.




Turėjau daug gražaus laiko, tai grįžau prie veiklos, kurią buvau tikrai užmiršus, tačiau nenoriu, kad taip būtų ir toliau. Štai katinėlis, kurio piešimas truputį išjudino mano ranką. (:

If you never try, then you'll never know

Antradienio mintys:

"Jau vasara. Istorijos egzaminas praėjo. Galiu pasakyti, kad aš laisva visai vasarai. Beveik. Toks jaudulys, tarsi nerimas, laukimas kutena širdį.
Rimtas nešiojamas kompiuteris jau puošia mano stalą. O fuck, aš stalo taip ir neturiu. Po remonto jo taip ir nepastatė, nes aš niekada nedariau n.d. prie stalo.Hmm... Puošia mano spintelę. Tikiuosi, rudenį būsiu vilnietė. Kas nors manęs laukia ten?
Reikia susitvarkyti spintą. Nors ji sandėlio dydžio, aš vis tiek nesutalpinu ten drabužių. O aš vis tiek dažniausiai neturiu kuo apsirengti. Haha. Reikia susikabinti visas sukneles, vasariškus drabužius. Omg, tikrai vasara."
Įrašas taip ir nebuvo pabaigtas.

Šiandien jau yra anglų egzamino rezultatai. Aš neskubu, sužinosiu pirmadienį tik. Iš tikrųjų, net nežinau, kiek galėčiau tikėtis bet kurio egzamino, nebūtinai anglų. Nervintis tai tikrai neverta, nes kad ir koks būtų rezultatas, jo vis tiek nepakeisi. Taigi, mintys lengvos.

Beje, pagaliau pati nusipiešiau savo blog'ui foną. Netgi išmokau piešti plunksnas.

Pagalvojau, kad mieliau, kai kuo daugiau savo. Mieliau sugrįžti, mieliau rašyti.
Gal nusipiešiu kada nors ir profilio nuotrauką.

Black And Yellow

Iki istorijos egzamino laikas bėga lėčiausiai. Kiti tiesiog atskriejo, o šitas vos vos šliaužia.

Aš nežinau kodėl, bet šita daina man patinkaaa.

Rytais rytais nešu gėrį arbatos puodeliais

Labas rytas!

Beveik įveikiau visus egzaminus. Na beliko istorija. Gerai, kad paskutinis, nes jei būtų dar vienas, jau būtų perkrova. Į biologiją taip ir nenuėjau. Na ir kas? Nieko.

Kažkaip klausau senas dainas. Viena primena vieną vasarą, įvykį, kita- kitą. Mūsų širdis degina liepsna kaitri. Taip gera viską prisimint... Neabejoju, kad šią vasarą taip pat nestigs nuotykių. (: Man vasaros sezonas atsidaro antradienį.

Kasdieniškai

Man šita daina tokia vasariškai lengva. Nežinau net, kodėl taip yra, bet gera jos klausytis.

Šiandien taip karšta, dar buvau istorijos konsultacijoje, tačiau nebuvo daug naudos. Net mokykloje taip karšta. Dirbam atidarytais langais ir durimis, kad a le būtų skersvėjis, bet vis tiek tvanku ir karšta kaip kokiam pragare. Mokslas su vasara tikrai nesiderina. Niekaip. Iš tikrųjų, tai man vasara siejasi su gamta, todėl tikrai nenorėčiau visos jos praleisti mieste, bute. Na, tada gal sėdėčiau kokiam parke visą laiką, bet norisi pabūti ir ten, kur iš namų gali išeiti basas.

Buvau pasidariusi tokią šukuoseną. Tikrai gražiai atrodo. Mano plaukai garbanoti, tai specialiai jų garbanoti nereikėjo, be to, kadangi jie stori ir gan daug, tai ir tos kasos tokios gan storos gaunasi. Labai gražu ir patogu vasarą. O prie suknelės tai išvis labai tinka (: Šiandien karšta, tai nenorėjau eiti palaidais plaukais, nes jie jau ilgi, tai supyniau tokią kasą iš vienos pusės, kitoje pusėje palikau kelias lengvai krentančias garbanas, o likusius plaukus tiesiog surišau į kuodą. Tokia šukuosena karštą dieną man buvo išgelbėjimas. Ir taip atrodė, kad einu per dykumą.

Lekiu per dykumą, nors nėra čia vandens, mano muzika tą nykumą delnais išsems.

Man šita daina kažkodėl taip siejasi su karščiu.

Šiandien aš esu INDĖNĖ

Spėkit, kodėl.

*

Šeštadienį pirmą kartą išgirdau gegutę. Prietarais netikiu, kišenėje centų neturėjau ir dėl to neašarojau.

Duok penkis mano 37(kartais ir mažesnio) dydžio kojai, jei geriausiai laikas praeina žiūrint animacinius filmukus. Rimtai, tik tiek išneša protas, kuris taip pasiilgo gerumo.

Į namus nei vienas neskubėjo

Atrodo, kad laikas bėga iškart po kelias valandas. Prieš tai pažvelgiau į laikrodį- tebuvo 3h, dabar 7 h. jau beveik. kol pabaigsiu įrašą, bus ir po 7h gerokai.

Išgąsdintą tokio laiko bėgimo, aš tapsiu alchemike ir mėginsiu, kad ir desperatiškai, sukurti panacėją, kuri gebės net ir prailginti gyvenimą. Ar gali būti kas nors dar didesnis juokdarys? Juokdarys, kuris nori sukurti, pratęsti, išsaugoti ateitį, visai nesinaudodamas dabartimi. Be šiandienos, nebus ir rytojaus.

Finally, I can see you crystal clear.



Ir dabar jau galiu sakyti, kad baigėme mokyklą mes viena chebra, buvo paskutinis skambutis pirmoko rankoj, buvo kas ilgiau nemiegojęs iškęs. Dar kažkaip, atrodo, sieja su mokykla egzaminai, bet kai atestatas bus mano rankose, bus viskas. Viskas priklausys praeičiai. Iš tikrųjų, visas gyvenimas kaip mokykla. Tikiuosi, kada nors išmoksiu nebegyventi rytdiena.

Leaving Home

Mūsų dideli norai... prasigertų, jei kiekvieną aplaistytų.




Kaip gyveni?

Nuo mano Mėnulio lig Saturno žiedų

Kelios Marijono Mikutavičiaus dainos sukasi mano galvoje, groja... Ir labai atitinka mano būseną. Tokią lėtą ir liūdną(?).
Niekada per daug apie save neatviravau, gal atrodau/esu paslaptinga, kitiems išvis gal net grėsminga. Bet dažniausiai aš nesu tokia, kokia pasirodau iš pirmo įspūdžio. Aš niekada nerezgu intrigų tinklų, nes net nesurezgu. O gal? Nemėginau iš tikrųjų. Nesu linkusi priversti pyktis kitus dėl kažkokių savo asmeninių priežasčių ar iš malonumo... Neverta.
O ir mano šypsena, kuri kartais atrodo labai ironiška, tėra tik šiaip šelmiška.
Kaip jau sakiau, nesu linkusi atvirauti. Kuriu paslaptinguolės įvaizdį? haha, nežinau. Nebandau. Kartais išsipasakoti nesinori, tačiau kartais norisi, bet... bet... Pabaikit sakinį, nes aš nežinau...
Gal: bet niekas nepaklausia, kaip tu laikaisi?
Priglausk savo draugišką ranką man prie peties.

-Kodėl tavo akys raudonos?
-Ne, aš neverkiau...

Kartasi jaučiuosi tokia vieniša. Aišku, kartais mėgaujuosi tuo, nes kas bijo būti vienas, tas bijo būti laisvas. Čia apskritai bendru požiūriu, nes vienišas gali jaustis net ir būdamas su kažkuo, net ir dviese. Vienatvėje dažnai kaip koks geras vynas, kuriam reikia laiko, kad įgautų nepriekaištingą skonį, subręsta geros idėjos.
Tačiau ta vienatvė dažnai dusina. Kartais atrodo, kad aš pati ją laikau. Aišku, aš džiaugiuosi, kad turiu dalelę tavęs, dalelę tavęs ir dar mažą dalelytę tavęs, gal dar pora trupinių. Džiaugiuosi.
O kai esi pamirštas, jautiesi šūdinai.



Vėl žiauriai žiūri akys, kulkomis suvarpo...
Gal mums pakeliui?

when I'm moving closer you keep going away

Tupim dabar ant kėdės kaip du paukštukai ant skirtingų laidų, bijodami, kad sparnai nesusiliestų, nes kitaip nutrenks elektra.
Tu kvėpuoji man į koją ir tai kutena. Švelniai.

Dienos nuskrieja tarsi plunksnos. Ir aš norėčiau būti tokia lengva. Tik kad inkaras ant kojos. Įpratimas...

Kažkaip susigriebiau, kad kita savaitė paskutinė. Paskutinis skambutis. Paskutinės dienos, kai aš esu mokinė. Ir ką turėčiau pajausti? Laisvę, naujoves, kurių taip troškau, kitus gyvenimo vėjus??? Gal ir turėčiau, tačiau nejaučiu. Kaip gali jausti tai, kai palieki kažką, prie ko buvai prisirišęs keturis metus. Keturis metus penkis kartus per savaitę pusę dienos praleidi vienoje vietoje. Tarsi savaime jau viskas tampa sava ir artima. Kartais pagalvoji, kaip ten manęs gali nebebūti? Sunku išeiti. Juk dar tiek neišmokau. Ir apskritai, bijojau ne pačių egzaminų, bet to, ką atneš jų pradžia. Ogi pabaigą. O šeštadienį jau pirmasis. Jau gal kokį milijoną kartų esu sakiusi, kad viskas turi pabaigą, bet kartais tiesiog nesinori tos pabaigos sulaukti. Galbūt aš per daug nesidžiaugiau, kai turėjau tam progų, o ir kaikurias progas tiesiog paleidau vėjais, o tai supratau truputį per vėlai. Gal daug ką galėjau daryti kitaip. Tačiau, aišku, dabar gan lengva sakyti, kad galėjau ką nors daryti ir kitaip. Gal tada atrodė, kad turi būti būtent taip, kaip yra. Bet žinau, kad man to praleisto laiko nesinorės pamiršti niekada, nors ir, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė. Likus tiek nedaug laiko iki pabaigos, ši daina įgauna vis didesnę prasmę. Juk dainuoja apie mus.
Jau dabar galvojant apie išėjimą truputį suspaudžia kažkur ten, kur nuolat vyksta sistolė ir diastolė...
O per paskutinį skambutį kažkas tikrai nubrauks ašarą ar bent susigraudins.
Tačiau aš neverksiu ašaromis apsipylus, pasilieku prie šios pozicijos: "su šypsena laukiam, kas dar atsitiks"

You told me you wanted to eat up my sadness

Nežinomi keliai klaidina mus. Nenoriu eiti kažkieno keliu. Noriu palikti savąjį. Basomis kojomis.
Valgomasis šaukštas cukraus. Saldžiam gyvenimui. Du kartus per dieną, o kritiškais atvejais- tris kartus ir daugiau.
Mano mėnulis svaiginasi, linksminasi, išdavinėja, liūdi, verkia, juokiasi, gailisi, tyli, žiūri, miega, nemiega kitame lange. Ne mano. Jau seniai lankėsi. Pasiilgau. Arba net ir jis jau toks juodas, kad nebesugebu įžiūrėti.
Dabar niekas nebesaugo mano sapnų. O ten kartasi truputį pavojinga.
Deginamos žolės kvapas graužia man akis. Pati ir padegiau. Žvilgsnis paskutinį kartą klaidžioja. Pasiima tik tai, kas būtina, o aš pabundu. Labas rytas.
Kažkurią naktį aš pati nušviesiu viską aplink. Baltosios naktys, nereiks net Rusijos. Didžiausias įvartis gyvenimo vartuose, kuris išplėš kruopščiai sunertą tinklą. Haha.

Dabar kvėpuoju tyliai. Lėtai. Nieko nesuprantu. Kišenėje turiu mažą laimės akmenėlį, kuris nepadeda ir dar, rodos, trupa.

Bėgi per paprastą lauką juodžiausią naktį vienui viena, tačiau to nematai, tamsa išblunka, vienatvė išsisklaido, o fonas išvis pavydėtinas: gražiausi kraštovaizdžiai, kad ir Everestas kairėj pašonėj. Tai jau beveik šizofrenija. Nieko neverta.
Todėl inteligentai nusigeria dažniau. Gal geriau būti paprasčiausiu kvailiu, nes kvailių galvos laisvos nuo daugybės sunkių klausimų, kurie pametę atsakimus dar pakeliui į galvą. Kaip kokios mažos strėlės. Kas į mane šaudo? Vis tiek per daug nežinomųjų.

I’m never looking down, I’m feeling priceless