Kasdien mes augam didesni

Šiandien grįžau namo po keleto dienų tikrų atostogų, nes šiaip tos savaitės net nepajaučiau. Laikas nelaukia. Jau gal kokį penkiasdešimtą kartą tai sakau. Ir tai gryniausia tiesa. Aš dažniausiai nemeluoju. Kvėpavau grynu oru. Ir mano mintys šiandien grynos. Aukso grynuoliai tiesiog. haha.


Kasdien mes augam didesni.




Šiuo metu kažkaip pagausėjo mano auskarų atsargos. Įvairiais gražuoliais. Šie vieni iš naujesnių. Tokie seni atrodo. Dievinu tokius. Apskritai, mėgstu daiktus su istorija.

It's my party

Taip gera pusryčiauti ir žiūrėti į pro langą. Viskas taip gražiai saulėta. Gera nulaižyti ant pirštų nutekėjusią braškių uogienę. Ir iš lėto gerti arbatą. Niekur neskubėti ir apskritai negalvoti apie laiką. Aš taip dažnai visur skubėdavau, kad net jau pavargau. Noriu pailsėti. Pabūti ramiai, nesisukioti tarp žmonių. Gerti lėtai arbatą ir leisti saulei žaisti spinduliais ant mano veido, išvalyti mintis. Gan keista, bet dabar noriu kuo daugiau būti gamtoje, kvėpuoti grynu oru, skaičiuoti medžius miške, trypti žolę pievoje, apvažiuoti nesuskaičiuojamą daugybę takų ir takelių dviračiu ar bėgioti parke. Nors ir smulkmenos, bet suteikiančios laimės. Reikia kuo daugiau tokių atrasti. Galiu tai ir viena, tačiau jei nori, gali prisijungti.
Ilgą laiką labai mėgau tokį įvaizdį: šviesus, baltas veidas ir ryškios, padažytos akys, o dabar išvis nebesinori darytis jokio makiažo, norisi tiesiog greičiau būti saulės nubučiuotai. Vienu žingsniu arčiau vasaros. Išsipinu kasas ir leidžiu ilgoms, švelnioms ir prieš saulę keičiančioms spalvas garbanoms lengvai kristi ant pečių.

Big lights will inspire you

Maniau, kad lietuvių kalbos įskaitai nerašysiu, tiesiog prieš einant pasiskaitinėsiu įvairius straipsnius internete, pasidomėsiu ir tiek, nes aš kalbu gyvai ir pasitikėdama tada, kai viskas tiesiog mano galvoje. Užtenka tiesiog susidėlioti mintis galvoje ir tiek, kam tada perrašinėt ir mokytis? Bet... Sapnavau sapną, gan įdomų. Aš buvau režisierė, mano spektaklio premjera, žmonių pilna salė, visi laukia. Aš stoviu užkulisiuose su visa aktorių grupe ir aiškinu, kuo pradedam spektaklį, kam ką ir kaip vaidinti. Toks jausmas, kad mes nei karto nerepetavę. Visi klausinėja, kur scenarijus, o aš atsakinėju, kad nesijaudintų- jis tiesiog mano galvoje. Aiškinu, kad pradėsim su šokiu, pasakau, kas ir ką šoka, jie išeina į sceną, sušoka ir grįžta pas mane, uždusę klausia, kas toliau? O kas toliau? Tada išeinu aš, suvaidinu, vėl šokių grupė. Ir viskas taip greitai, chaosas kažkoks, žmonės tik keičiasi, bet visi vienodai didelėmis akimis klausia, ką daryti toliau, ką vaidinti toliau. Aš taip greitai viską galvoju, kuriu, siuntinėju žmones, tačiau staiga pamirštu scenarijų, pamirštu, ką buvau sugalvojusi, visi blaškosi. Žvilgteliu į salę- ten begalybė žmonių ir visi laukia, o aš nebežinau, ką daryt. Mano aktoriai išsigandę. Žodžiu, buvo toks kraupus fiasko. Viskas taip tikroviškai atrodė, gerai, kad mane prikėlė šeštos valandos žadintuvas.

Tokio sapno paveikta, truputį pasirašiau savo kalbą. Viskas buvo taip tikroviška... Nežinau, gal kad vis tiek jaučiasi truputis streso, jaudulio. Nežinau...



Radau internete šitą nuotrauką ir pabandžiau pati susipinti šitaip plaukus. Kaip gražiai atrodo! Man dabar labai patinka įvairūs kasų pinimai, kažkas panašaus kaip šitoj nuotraukoj. Labai gražu. (:

*

Dabar tiesiog svaigstu dėl tokių šukuosenų. Pagaliau užsiauginau gan ilgus plaukus, tai galiu pinti įvairiausiais būdais. (:




Beje, nardžiau interneto platybėse ir štai: radau foto su taše lygiai tokia pat kaip mano (:



Ir dar štai truputėlis to, kas dabar sklando mano kambaryje:

Beje, vakar be galo džiaugiausi pavasariu, šiluma, saulėtu oru. Netgi pirmą kartą po žiemos važiavau dviračiu! Taip buvau to pasiilgusi.

Do not speak as loud as my heart

Nobody said it was easy
No one ever said it would be so hard

I’m goin’ back to the start.

Smile

Smilga

Atsikėliau po grožio miego piktesnė nei įprastai. Turbūt per ilgai miegojau. Užtat dabar mėgaujuosi vaisiais ir geriu kavą.
Knaisiojausi po įvairius aplankus, esančius mano kompiuteryje, ir radau vieną seną savo darbelį. 2009 metų. Trumpa istorija, kuria tiesiog norėjau pasakyti, kad kartais tiesiog nesuspėji, kartais tiesiog būna per vėlu, taigi, kai aplanko laimė, nevaryk jos už durų ir nedelsk per ilgai, o tiesiog pasiūlyk jai kėdę.

Aš pamenu jį dar mažą. Tada, kai mano viršūnė dar rėmė dangų, atlaikė , žvelgė į viršų, o aš buvau kvailai išdidi smilga. Ne taip, kaip dabar- aš iš visų jėgų kabinuosi, laikausi už dangaus, kad tik mano viršūnė nenukristų dar žemiau. Kad tik nenulinktų link žemės. Taip, tada aš buvau labai išdidi. Su tais, kurie buvo pažemėje, net nebendravau. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie per medžių viršūnes dangaus net nematė. Taip, jis beribis, bet ten, kur aš augau, medžių buvo daug ir didelių. Jie savo šakomis dengė dangų. Egoistai ir savanaudžiai. Jie juo su niekuo nesidalino. Niekam nedavė. Slėpė. Ir ragavo sau vieni. Kvatodavo. Jie buvo karaliai. Aš į juos lygiavausi. Bendravau tik su aukštesniosios klasės atstovais. Pamenu, atskrisdavo pas mane tokia boružė. Ji buvo mano geriausia draugė. Ji buvo ypatinga tuo, kad turėjo nelyginį taškelių skaičių. Aristokratė. Ji aplankydavo mane iš ryto. Pasisveikindavo, palinkėdavo geros dienos ir išskrisdavo. Vėliau grįždavo per pietus. Tada mes ilgai šnekučiuodavomės apie viską ir tarsi apie nieką. Kai saulė tapdavo gintarinė, boružė išskrisdavo namo. Aišku, prieš atsisveikindama visada palinkėdavo man labos nakties. Man patiko tai, kaip ji skrenda. Tai buvo viena iš grakščiausių kada nors mano matytų boružių. Bet vieną dieną ji neatskrido. Aš nežinau, kas jai nutiko. Čia nuolatos kas nors dingsta, išvyksta, atsiranda, atkeliauja. Niekas neklausia, kodėl. Niekas net nepalydi išeinančių ir nesutinka ateinančių. Tik atrodo, kad mes visi kartu, iš tikrųjų čia kiekvienas atskirai. Mes apie vienas kitą nieko nežinom, nes kiti mums neįdomūs, nieko nėra svarbiau už tave patį. Taip tik sakydavo. O iš tikrųjų tai buvo paguoda, tiesiog vienatvės užmaskavimas. Ta taisyklė mums negaliojo, nes aš turėjau ją, o ji mane. Ir dabar, kai mano artimiausia draugė dingo, jaučiuosi labai vieniša. Ji nepasirodė jau ilgą laiką. Tiesa, aš vis dar jos laukiu. Bet tada, kai man buvo sunku ir kai galva linko nuo gausybės liūdnų minčių, prie manęs prišokavo mažas varliukas. Aš iškart pakėliau savo galvą į dangų, nors ir buvo velniškai sunku ją išlaikyti, vis tiek iš visų jėgų stengiausi ją kelti kuo aukščiau. Bet mano viršūnė nulinko. Tarsi liūdesys, įsikibęs į tą apsunkusią viršūnę, mane siūbuotų į visas puses.Neišlaikiau. Nors ir nuleidau galvą tiek, kad matyčiau varliuką ,su juo aš nekalbėjau. Nusisukau į kitą pusę ir jaučiau, kaip ant manęs krenta rasa. Vėsi ir dar labiau liūdinanti. O varliukas tik atsiduso ir nušokavo toliau Slapta stebėjau jį. Toks mažas... Nesitikėjau, kad jis kada sugrįš. Bet sugrįžo. Sugrįžo ir po to, kai jį išvariau. Vis dar su juo nesikalbėjau. Išdidumas susimaišė su gėda ir aš net nebežinojau, kaip pavadinti tą jausmą. Tik žinojau, kad dar esu nepasirengusi tą neapibūdinamą jausmą išvaryti. Tarsi jis užimtų pusę manęs ir vešėtų kaip piktžolė. Nepajėgiau dar atskirti pusę savęs. Supratau, kad kai pagerės, jis pats pasitrauks ir tada aš pirma užkalbinsiu tą be galo mielą varliuką, kuris, beje, taip užaugo, bėgant dienoms. Jaučiau, kad trokštu jo artumo. Vieną dieną, kai besileidžiančios saulės kasos suko ratus aplink mane, supratau, kad jau laikas. Kad jau laikas kitam mano gyvenimo etapui. Šviesesniam. Norėjau viską pradėti tuoj pat, bet jau temo, todėl teko laukti iki ryto. Užmigau su virpančiu vidumi. Dienai vejant naktį, pajutau veriantį skausmą krūtinėje ir šiurkštų skrydį. O ne... aš džiūstu, aš vystu... lyg geležiniai žaibai draskė mano dangų. Kapojo prisiminimus. Kapojo mano kūną. Aš jau gulėjau ant žemės. Bejėgė. Negalėjau net pajudėti. Ir mano viršūnė linko žemyn. Kažkodėl negalėjau suvaldyti savo minčių- galvoje buvo vien prisiminimai apie jį, mažą ir nuoširdų, supratingą ir gerą... Apie jį. Apie tai, kad nebespėjau. Jaučiausi lyg vėl prarasdama draugą. Lyg vėl prarasdama kažką artimo. Bet kaip aš galėjau? Kaip galėjau prarasti tai, ko net neturėjau? O gal visgi turėjau, kitaip tas varliukas nebūtų lankęs kasdien, nebūtų atkakliai laukęs, kol aš atversiu jam duris. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau aš įsileisiu jį į savo gyvenimą. Nebesugebėjau išlaikyti viršūnės, velniškai skaudėjo. Pasijutau taip, tarsi būtų apkabinusi rasa. Tarsi įprastai. Tik kad viskas jau nebebuvo taip kaip visada, nes ji negaivino, o dusino, smaugė. Vaizdas liejasi, lieka tik prisiminimai, kurie tirpsta. Aš pamenu jį dar mažą. Tada, kai mano viršūnė dar rėmė dangų. Nebespėjau su prisiminimais. Nebespėjau...

Never give up, it's such a wonderful life

Netikėk niekuo, kas panašu į predistinacijos teoriją. Tai susiaurins tavo siekiamybių, tikslų ar norų, ką nors pakeisti, ratą. Taip ir liksi stovėti susigrūdęs į mažą kvadratą, kurio visos sienos liečia tave ir yra aiškios, pažįstamos ir ištyrinėtos. Išsiverži iš rėmų ir tada... Svaigina, kai ieškai paslaptingų, dar neatrastų dalykų, kažkas virpa viduje ir per nugarą ritasi malonūs šiurpuliukai, kai išbandai kažką naujo. Gyvenimas turi būti įdomus. Įsileisk pavasarį į širdį.

Kupina pavasariškų minčių.

Šiandien saulėtas sekmadienis

Kartais visai smagu atsidurti nepažįstamų žmonių kompanijoje. Malonu, kai taksi vairuotojas, parvežęs tave namo, prieš išlipant iš automobilio dar paklausia, ar nebijosi nueiti iki durų. Kartais gera šelmiškai šypsotis mamai, kai pamiršti namų raktus ir grįžusi 4 valandą naktį/ryte visus prikeli. Ir gera kristi į lovą, iškart pasinerti į sapnus su šypsena, mintimis visiems nusiuntus po "labanakt".

Tuoj eisiu miegoti. Jei negaliu keltis vėliau, tai bent miegosiu ilgiau. Dalinuosi truputėliu savo sekmadieninės dienos- Amy Winehouse-Rehab.

Užmiegu su muzika.