Mano širdis pašėlusiai plaka. Nestovi vietoje. Šiandien norėjau tave paerzint. Žinau, kad nėra ko girtis. Man netgi gėda, bet norėjau tau tai pasakyti, nes žinojau, kad supyksi. O jei supykai, vadinasi, reaguoji.
Maras manyje
pasiglemžė visas vertybes. Daug aukų. Mano galvoje vėjai. Aš išėjau naktį į miestą ir negrįžau namo. Mamai nepasakiau, nepranešiau. Aš net neatsimenu, ką veikiau naktį, todėl į jokius skambučius ar žinutes neatsakiau. Žinau, kad atsakomybės nulis. Aš atsiprašau, kad nesu toks vaikas, kokio mama nusipelnė, kad nesu tokia gera. Nesu ir turbūt nemoku būti. Negaliu sakyti, kad nesistengiu. Gal tiesiog per mažai įdedu pastangų. Niekada neplanavau savo laiko, esu
spontaniška. Vieną akimirką esu čia, kitą jau galiu būti pakeliui į kitą miestą. Vakar žadėjau keistis, surimtėti, bet šiandien nežinau ar noriu dirbtinai prisimesti sau tą atsakingumą. Turbūt viskas turi ateiti su laiku? Tik manau, kad reiktų labiau vertinti žmones, kurie yra šalia. Nesinori, kad dėl manęs jie pražiltų pirma laiko... Ir manau, kad reiktų parodyti daugiau meilės. Aš myliu ir gerbiu tik viskas mano viduje. Na ir kas, kad išorėje pėdsakų nėra...
Aš tiesiog ieškau laimės, ieškau džiaugsmo, o už viską reikia brangiai mokėti. Gal kartais įskaudinu pati to nenorėdama. Žinau, kad kartais būnu tikras nesusipratimas, bet kaip aš atrasiu tai, ko man reikia, nebandydama, neklysdama? Žinau, kad mama nori mane apsaugoti nuo klaidų, bet aš vis tiek jas darau. Kitaip ir būti negali. Aš vadovaujuosi savo galva, savo idėjomis, savo įsitikinimais, pati neklysdama tikrai nepasimokysiu iš kitų klaidų. Atrodo, būtų lengva, bet kai pats nepadarai, tai tiesiog neatkreipi dėmesio į kitų klaidas. Taip, suklydo, taip, atsitiko tas ir tas, bet jei tai nutiko ne tau, tai tu jau po kelių akimirkų gali viską pamiršti. Taip, pasibaisėjai ir gana. O kai atsitinka tau, tada viską apgalvoji. Apgalvoji, kur ir kaip ką nors padarei ne taip.
