2011-05-16

You told me you wanted to eat up my sadness

Nežinomi keliai klaidina mus. Nenoriu eiti kažkieno keliu. Noriu palikti savąjį. Basomis kojomis.
Valgomasis šaukštas cukraus. Saldžiam gyvenimui. Du kartus per dieną, o kritiškais atvejais- tris kartus ir daugiau.
Mano mėnulis svaiginasi, linksminasi, išdavinėja, liūdi, verkia, juokiasi, gailisi, tyli, žiūri, miega, nemiega kitame lange. Ne mano. Jau seniai lankėsi. Pasiilgau. Arba net ir jis jau toks juodas, kad nebesugebu įžiūrėti.
Dabar niekas nebesaugo mano sapnų. O ten kartasi truputį pavojinga.
Deginamos žolės kvapas graužia man akis. Pati ir padegiau. Žvilgsnis paskutinį kartą klaidžioja. Pasiima tik tai, kas būtina, o aš pabundu. Labas rytas.
Kažkurią naktį aš pati nušviesiu viską aplink. Baltosios naktys, nereiks net Rusijos. Didžiausias įvartis gyvenimo vartuose, kuris išplėš kruopščiai sunertą tinklą. Haha.

Dabar kvėpuoju tyliai. Lėtai. Nieko nesuprantu. Kišenėje turiu mažą laimės akmenėlį, kuris nepadeda ir dar, rodos, trupa.

Bėgi per paprastą lauką juodžiausią naktį vienui viena, tačiau to nematai, tamsa išblunka, vienatvė išsisklaido, o fonas išvis pavydėtinas: gražiausi kraštovaizdžiai, kad ir Everestas kairėj pašonėj. Tai jau beveik šizofrenija. Nieko neverta.
Todėl inteligentai nusigeria dažniau. Gal geriau būti paprasčiausiu kvailiu, nes kvailių galvos laisvos nuo daugybės sunkių klausimų, kurie pametę atsakimus dar pakeliui į galvą. Kaip kokios mažos strėlės. Kas į mane šaudo? Vis tiek per daug nežinomųjų.

2 komentarai:

  1. Nesvarbu, kuo nori būti, svarbu suprasti, kuo esi ir ko pats nori iš gyvenimo. Keista, būt kvailiu irgi reikia sugebėti, sugebėti būti lengvai pametusiam galvą, o ne neišauklėtam žmogui, kuris ne tik neturi vertybių, bet ir negerbia nei kitų, nei savęs. Norisi lengvai pamesti galvą, apkvaišti, bet baisiausia ta riba, kurios gali nepastebėti ir netyčia peržengti. Gal geriau nerizikuoti ir palaukti, kol suprasime, ko ištiesų norime iš gyvenimo.. Beje, tikrai nuostabus įrašas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kai viskas atsibosta, kaip tik puolame rizikuoti. Aišku, tada atrodo, kad neturime,ką prarasti, bet jei atsitinka taip, kad prarandame, tada suprantame, kad iš tiesų turėjome ir labai daug... Taip būna, kai nežinai, ko trokšti, kai dar neatradai.
    Bet iš tiesų, kartais gera pabūti ir lengvai pametusiai galvą. Reikia ir to.
    Ačiū, malonu, kad patiko.

    AtsakytiPanaikinti