Niekada per daug apie save neatviravau, gal atrodau/esu paslaptinga, kitiems išvis gal net grėsminga. Bet dažniausiai aš nesu tokia, kokia pasirodau iš pirmo įspūdžio. Aš niekada nerezgu intrigų tinklų, nes net nesurezgu. O gal? Nemėginau iš tikrųjų. Nesu linkusi priversti pyktis kitus dėl kažkokių savo asmeninių priežasčių ar iš malonumo... Neverta.
O ir mano šypsena, kuri kartais atrodo labai ironiška, tėra tik šiaip šelmiška.
Kaip jau sakiau, nesu linkusi atvirauti. Kuriu paslaptinguolės įvaizdį? haha, nežinau. Nebandau. Kartais išsipasakoti nesinori, tačiau kartais norisi, bet... bet... Pabaikit sakinį, nes aš nežinau...
Gal: bet niekas nepaklausia, kaip tu laikaisi?
Priglausk savo draugišką ranką man prie peties.
-Kodėl tavo akys raudonos?Kartasi jaučiuosi tokia vieniša. Aišku, kartais mėgaujuosi tuo, nes kas bijo būti vienas, tas bijo būti laisvas. Čia apskritai bendru požiūriu, nes vienišas gali jaustis net ir būdamas su kažkuo, net ir dviese. Vienatvėje dažnai kaip koks geras vynas, kuriam reikia laiko, kad įgautų nepriekaištingą skonį, subręsta geros idėjos.
-Ne, aš neverkiau...
Tačiau ta vienatvė dažnai dusina. Kartais atrodo, kad aš pati ją laikau. Aišku, aš džiaugiuosi, kad turiu dalelę tavęs, dalelę tavęs ir dar mažą dalelytę tavęs, gal dar pora trupinių. Džiaugiuosi.
O kai esi pamirštas, jautiesi šūdinai.
Vėl žiauriai žiūri akys, kulkomis suvarpo...
Gal mums pakeliui?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą