Education

Naktį niekaip negalėjau užmigti, o užmigusi 3h, 6h vėl pabudau. Tokia jau ta mano nemiga, pagailėjusi manęs trims valandoms. Taip būna, kai galvoje per daug minčių. Ir pagalvojau, kad su jomis turi kovoti vienas. Su visomis didelėmis ir mažomis savo abejonėmis, baimėmis, prieštaravimais ir nuojautomis. Visiškai vienas. Net tas, kuris išklauso, neįlįs į tavo galvą ir pusės jų nepasiims. Aišku, gali nueiti pas psichologę ir ji pastūmėdama tave reikiama kryptimi padės tau pačiam jas susitvarkyti. Jas- tai mintis.
Seniau lankiau psichologiją papildomai, kaip užsiėmimą. Vėliau nustojau, nes. Nežinau, kodėl. Tačiau pas tą psichologę dar dažnai užeidavau tiesiog šiaip sau, aplankyti kaip draugę. Aš nežinau, ar ji to nesuprasdavo, ar tai tiesiog psichologų įprotis, bet aš jausdavau tarsi ji skenuotų kiekvieną mano gestą, ištartą žodį. Gal kartais slepiu problemas? Tai mane erzino. Aš niekada dar nesu buvusi pas psichologę, na tarkim kaip kad užsirašai pas stomatologą. Tiesiog nueidavom aplankyti tos, kurios kartais užsukdavo į jos užsiėmimą. Pailsėti, atsigerti arbatos, aišku, prie to pačio, pakalbėdavome ir aktualiomis temomis. Kažkada diskutavome apie pasirinkimo galimybes, tikslus ir t.t. (Žinot, abiturientė, buvo aktualios temos). Mes diskutavom ir aš su kažkuo nesutikau ir paklausiau: "Ar tikrai?" Mano psichologė pasimetė, sutriko. Daugiau pas ją nebeėjau. Jei pats nesijauti užtikrintai būdamas psichologu, kaip gali padėti kitam jaustis užtikrintu, jei jis pamato tave pasimetusį, netikintį ar abejojantį savo žodžiais?
Vėliau kalbėjausi su kaimyne, kol leidomės liftu žemyn iš savo dangoraižio. Ji man kažką aiškino, o aš vėl paklausiau:" Ar tikrai?" ką žinau, sutriko ir ta, pasimetė. Žmonės patys abejoja tuo, ką sako? Aišku, paskui jau pradėjau tyčia klausti šito klausimo ir žiūrėti žmonių reakcijas. Kartais patinka priversti pasijusti pasimetusiais aplinkinius.
Atsiminimai iš abiturientės laikų.