Tu kvėpuoji man į koją ir tai kutena. Švelniai.
Dienos nuskrieja tarsi plunksnos. Ir aš norėčiau būti tokia lengva. Tik kad inkaras ant kojos. Įpratimas...
Kažkaip susigriebiau, kad kita savaitė paskutinė. Paskutinis skambutis. Paskutinės dienos, kai aš esu mokinė. Ir ką turėčiau pajausti? Laisvę, naujoves, kurių taip troškau, kitus gyvenimo vėjus??? Gal ir turėčiau, tačiau nejaučiu. Kaip gali jausti tai, kai palieki kažką, prie ko buvai prisirišęs keturis metus. Keturis metus penkis kartus per savaitę pusę dienos praleidi vienoje vietoje. Tarsi savaime jau viskas tampa sava ir artima. Kartais pagalvoji, kaip ten manęs gali nebebūti? Sunku išeiti. Juk dar tiek neišmokau. Ir apskritai, bijojau ne pačių egzaminų, bet to, ką atneš jų pradžia. Ogi pabaigą. O šeštadienį jau pirmasis. Jau gal kokį milijoną kartų esu sakiusi, kad viskas turi pabaigą, bet kartais tiesiog nesinori tos pabaigos sulaukti. Galbūt aš per daug nesidžiaugiau, kai turėjau tam progų, o ir kaikurias progas tiesiog paleidau vėjais, o tai supratau truputį per vėlai. Gal daug ką galėjau daryti kitaip. Tačiau, aišku, dabar gan lengva sakyti, kad galėjau ką nors daryti ir kitaip. Gal tada atrodė, kad turi būti būtent taip, kaip yra. Bet žinau, kad man to praleisto laiko nesinorės pamiršti niekada, nors ir, kaip dainuoja Marijonas Mikutavičius, mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė. Likus tiek nedaug laiko iki pabaigos, ši daina įgauna vis didesnę prasmę. Juk dainuoja apie mus.
Jau dabar galvojant apie išėjimą truputį suspaudžia kažkur ten, kur nuolat vyksta sistolė ir diastolė...
O per paskutinį skambutį kažkas tikrai nubrauks ašarą ar bent susigraudins.
Tačiau aš neverksiu ašaromis apsipylus, pasilieku prie šios pozicijos: "su šypsena laukiam, kas dar atsitiks"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą