Ištroškusi nuotykių išeičiau tuščiomis rankomis, bet pilnu lagaminu svajonių. Paskęsti
rutinoje beveik tas pats, kas paskęsti iš tikrųjų. Aš sakau
beveik. Sunku gyventi ir jausti, kad plaučiuose vanduo. Bandau įprasti, kad nereikia niekur skubėti, nieko padaryti, išmokti iki tam tikros dienos, kol galiausiai pamatau, kad ir vėl eilinė diena.
Bandau įprasti. Argi ne juokingai skamba? Argi ne nuo to bėgu? Supranti ir imi kankintis. Iš niekur? Iš kažkur giliai. Iš pradžių atrodo, laimės lyg ir užtektų, bet vėliau imi norėti daugiau ir manyti, kad tai, ką turi, yra niekas. Pavirsta nieku? Ir
užsireikė man jos kaip to puodelio, kuris viršutinėje lentynoje ir kurio negaliu pasiekti, bet arbatą noriu gerti būtent iš jo, o ne iš bet kurio iš kitų
keliolikos, kuriuos pasiekiu lengvai. Aš tuoj pat atsinešiu kėdę, užlipsiu ir pasieksiu. Bet ar norėsiu vis dar? Gal mano
siekiamybe taps kitas puodelis, kuriam pasiekti jau
nebeužtenka tik vienos kėdės? Kopiu laipteliais aukštyn. Kartais man atrodo, kad aš pasmerkta amžinai ieškoti. Kad tik mano žygiai nebūtų beprasmiai, žlugę. Niekada tokie nebūtų. Juk nesinori liūdesio
sniego sulaukti vasarą. O vienatvės naktį tylią norėčiau pašaukti tave vardu. Nešaukiu. Šnabždu
Labas, aš pasiilgau.Aš nenoriu būti be prasmės. Ar gali žmogus apskritai būti beprasmis? Gėris? Malonumai? Blogis? Pasiaukojimas....? Argi žmonės gimsta šiaip sau. Kai kurie kūdikiai išgyvena išmesti į šiukšlyną, kol kas nors juos suranda. Argi ir tai šiaip sau? Ne. (?)
Norėtųsi ko nors lengvo.
Turėjau daug gražaus laiko, tai grįžau prie veiklos, kurią buvau
tikrai užmiršus, tačiau nenoriu, kad taip būtų ir toliau. Štai
katinėlis, kurio piešimas truputį išjudino mano ranką. (:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą