Pašnekesiai gatvėje

Keistas įvykis. Po darbo pokalbio sugalvojau pasibastyt po miestą. Man reikėjo į biblioteką, bet ėjau į pasitaikiusias mano kelyje parduotuves. Be jokio ketinimo kažką pirkti, tiesiog šiaip. Kai dirbu, jau pradėjau atskirti tokius klientus- kurie tikrai nieko nepirks, nieko nenori iš tokios parduotuvės, tiesiog šiaip užėjo, nes galbūt pakeliui. Taigi, iki bibliotekos ir ėjau, ir važiavau, galima sakyt, tiesiai per aplinkui. Ir jau prie pat bibliotekos sustabdė mane vaikinas, sakydamas : „Ar galima sekundę dėmesio?“ Jau galvojau, kad bus koks nors prekybos agentas, nes buvo iš išvaizdos panašus į vadybininką. O jis paklausė: „ Ką manai apie tokius atsitiktinius užkalbinimus gatvėje? Tiesiog trumpam pasikalbėti. Žmonės to paprastai nedaro.“ Suintrigavo jis mane, truputį pasikalbėjom ir atsisveikinom. Tik nesuprantu, kokio velnio atsisveikindami apsikabinom, juk nesam nei draugai, nei tiesiog šiaip pažįstami. Bet kokiu atveju, buvo tikrai malonu, o ir vaikinas toks gražus, studijuoja IT. Kai išsiskyrėm, man galvoje kilo daug klausimų, ir nesuprantu, kodėl negalėjau jų sugalvoti būtent pokalbio metu. Tas pokalbis žiauriai praskaidrino man dieną, labai norėčiau tą vaikiną sutikti vėl ir tikiuosi, kad tai visai įmanoma. Gal netgi pati pabandysiu taip užkalbinti žmogų ir patikrinsiu savo komunikabilumo lygį. Kad ir kaip bebūtų, tas vaikinas ilgai suksis mano galvoje, o aš šią situaciją prisiminsiu kaip linksmą nutikimą su kartėlio prieskoniu. O todėl, kad vis galvosiu, ką reikėjo daryt, sakyt ar paklaust, galvosiu ir apie tas visas mintis, kurios atėjo tik atsisveikinus. Reikia nustot taip daryt ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Šia akimirka, čia ir dabar. Bet vis tiek, galėjau... Oh.

Birželis. 17 diena.

Iš kur tas keistas jausmas, kai ryte vos pramerkus akis jau iškart jautiesi mažai miegojusi, nors miegojai pakankamai, ir jau kažkaip esi pavargus? Vakare galva neveikia, ryte irgi nelabai, man atrodo, mano protas jau išėjęs atostogauti. Mažuti, pakentėk dar kelias dieneles ir bus atostogos. Ir išgirdau vakar tokią mintį, kuri sukasi mano galvoje- pokyčiai gali sužeisti, bet rutina gali tave ir nužudyti. Spėk, kas bus.

I wonder

Ir kažkokio meilumo vakaras. Kodėl būtent tada,kai nieko nėra šalia. Girdžiu, kaip pasiklydę mintys plaukuose netyla. Nemiega. Išsilakstė plaukų vingiais ir negaliu niekaip susirinkti. Tylus jazzas jas varo iš proto. O gal mane? Sėdžiu, žiūriu į lubas. Ten ne dangus. Ir oras negrynas. Tik nežinomybė ir mažytis pasimetimas. Tavęs visgi nebėra šalia. Ir nebus. O dabar toks jausmas, kad žodžių buvo per mažai. Nepasakytų. Ir jie visi dabar bando pabėgti iš mano galvos ir minčių, nes nebegali ten jiems būti vietos. Turbūt per vėlu. Šypsena veide dabar lyg karštas vasaros oras, nostalgiškas šypsnis. Lyg ir truputį skauda, lyg ir truputį gelia, bet kažkaip gera. Tikrai panašu į saldžiarūgštį skonį. Prikimęs balsas šalia ir tu užsimerki. Nėra nieko pastovesnio už laikinumą.  

State of mind

Kaip seniai čia lankiausi... Iš tikrųjų net pamiršau. Taip greit lekia laikas ir, atrodo, viskam jo neužtenka. Arba užtenka ne visiškai. Ypač kai darbų darbelių taip sparčiai daugėja. Tik spėk suktis. Sustoji, įkvepi oro ir vėl sukiesi tarsi užvesta. Gerai, kad bent darbai lengvai įveikiami. Iš to įveikiamumo kartais net kažkiek nuobodūs. Bet čia jau gal priklauso nuo požiūrio.

Norėčiau atostogų. 

O kas jų nenorėtų???

 Pasiilgau kai kurių draugų.

 Noriu sniego ir lengvo šaltuko.

The hardest part

Rudeniški vakarai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo. Su dviem žmonėm reikėjo kalbėtis angliškai ir su vienu lietuviškai. Aišku, buvo ir nejaukių momentų, bet iš esmės manau, kad viskas praėjo neblogai. Nežinau, kiek žingsnių man iki to darbo, vienas ar du, esmė tame, kad mano cv perėjo atranką, mane pakvietė į pokalbį.... Ir kai aš tiek daug palyginus jau nuėjau, nebežinau, ar eiti toliau. Aš kartais jaučiuosi tokia... nesuaugus. Gal dar neskubėti. Bet kartu ir vilioja nauja veikla, pažintys, pinigai irgi.
Aš kaip visada. Nežinau.
Tačiau visada sakau: if you never try, you will never know.
Nežinau, kiek daug norėjau bandyti.

Šiaip ar taip. Ruduo. Laukiau visai aš jo.

We can remember swimming in September

Jau ruduo. Šiaip man žiauriai patinka saulėtas rugsėjis, bet turbūt dėl to, kad dirbau, jis atrodo per anksti atėjęs. Tarsi būčiau peršokus kelis mėnesius. Nors daugeliui, kurie nedirbo vasarą, irgi taip atrodo. Vis kažkaip nespėji su tuo laiku. Skubi skubi. Ir niekur nenuskubi.
Ir vėl išsikrausčiau į kitą miestą. Ir vėl aš Vilniuj. Šįkart viskas kitaip. Viskas žinoma, pažįstama, netgi pasiilgta. O praeitais metais buvo ir truputį jaudulio ar išgąsčio, kai viskas buvo taip svetima.
Tik dabar kai einu į paskaitas, jaučiuosi tarsi iškritus iš medžio. Visi žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Atgal į medį nebeįlipsi, reiks priprast prie mokslų, paskaitų, seminarų. Bet dar ne dabar. Nenoriu dar. Pabūsiu dar išsiblaškėlė, kuri iškrito iš medžio.
Šypsenos.

Beauty queen on the silver screen

Pakeli galvą ir jauti lengvą vėjelį, kutenantį, glostantį, bučiuojantį tau kaklą, veliantį tau plaukus. Ir supranti, kiek daug svajonių, minčių, idėjų sukasi galvelėje. Ir ne visos jos tik vasarinės, kažkokios sezoninės. Ne. Bet tai ir ne ateities planai. Juk planai tam ir yra, kad sugriūtų. Kaip ir taisyklės- kad sulaužytum, pažeistum. Spontaniškumas man suteikia sparnus. Aš savo idėjoms pritaikau momentą, tinkamą sekundę, bet neplanuoju, kada ką įgyvendinsiu. Aišku, ką gali žinoti, bet gali ir nepasitaikyti kokia tinkama minutėlė gerai idėjai, arba aš galiu tos minutės nepaversti tinkama, ką gali žinoti, bet negatyvių minčių stengiuosi vengti, pasaulyje ir taip labai akcentuojami blogi dalykai, įvykiai, nelaimės, reikia išmokti rasti gėrį. Pastebėti, viskas čia pat.
Ir žinot, visada, kai išeinu iš namų, kam nors paklausus, kur einu ir kada grįšiu, aš atsakau: "Dievo keliai nežinomi, mano irgi", o dabar pagalvojau, kad iš tiesų tas posakis mane labai žavi. Savo nežinomais keliais. Nesakau, kad neturiu siekiamybių, kurioms reikalingas planas, kad pasiektum. Moku ir tai. Ir posakis, kad planai ir yra tam, kad sugriūtų, nereiškia, kad jie griūna visada. Tačiau juk taip malonu pagauti reikiamą akimirką, pagauti paprastą akimirką ir pačiai ją paversti tinkama. Čia ir dabar. Pastebėjau, kad dažnai tai kartoju. Čia ir dabar.

Merkiu akį ir siunčiu saulės bučinių Jums.

Amono ragas

Liko paskutinis egzaminas, bet kaip man prisiverst jam pasimokyt. Negaliu taip palikt vien iš principo, kad tai psichologija ir aš norėjau apskritai stot į tokią specialybę. Tie principai, kartais jie kankina.
Kad ir kaip bebūtų, rytoj paskutinė diena Vilniuje. Išsikraustysiu. Vasarai.
V   a   s   a  r  a  i.
Kaip gera rašyt šitą žodį.
Šiandiena tokia rami, aš vos juntamu greičiu slampinėju po kambarį, vis užmesdama akį į kokį filmą ar galiausiai į psichologijos konspektus. Rytoj visur reiks skrieti tiesiog. Tokios dienos praeina nepastebėtos.

Net nebežinau, kiek puodelių kavos/ arbatos išgėriau šiandien. Ir kiek dar išgersiu.

I am the one who really loves you

Žinot, jau jaučiu vasarą. Liko du egzaminai ir aš laisva. Vienas rytoj. Ir jam negaliu prisiverst mokytis. Bet išgėrus kavos puodelį, tikrai žvilgtelėsiu bent akies krašteliu. Ir jau sapnuosiu savo laisvę ir pirmo kurso uždarymą.

turn the light on

Kaip greitai bėga laikas, kai mokaisi. Net nepastebėjau, kaip praskriejo diena. Dabar, aišku, mėgaujuosi užsitęsusia pertraukėle, bet paskui bent trumpam grįšiu prie mokslų. Man pačiai įdomu, ką dabar mokausi egzaminui. Taigi, šitas arbatos puodelis tikrai paskutinis ir šita daina tikrai paskutinė, nebeužtęsinėsiu pertraukos. Gerai, kad rytdienos egzaminas ne taip jau anksti, užteks laiko ir normaliam miegučiui.

Gražaus vakaro.

Walking gets too boring when you learn how to fly

Kaskart suklupus norisi pakilti aukščiau, nei buvai. Svarbu ne tai, iš kaip aukštai gali nukristi, o tai, kaip į tą aukštį pakilsi.

There's no halo 'round my head

Pavasarinė popietė su arbata. Laukia tiek darbų, bet man vienodai šviečia, manęs tai neliečia. Gerai jau, liečia... Bet tokia atsipalaidavus nuo visko jaučiuosi. Tokiai man gal netgi labiau sekasi. Šiandien vėlavau į paskaitą gal 20 minučių (smulkmena, kai paskaita trunka valandą su puse), pasėdėjus ten maždaug dešimt minučių supratau, kad nenoriu čia būt, demonstratyviai išėjau ir su grupoku prasėdėjau parke ant suoliuko. Sesijos rezultatai gali būti ir prastesni, bet koks skirtumas, kai man pačiai gerai, kad ir kokie jie bebūtų? Nerūpestingumas man tinka. Ties šiais žodžiais taip norėtųsi prisidegt cigaretę, bet nerūkau jau gan ilgą laiką. Aš nei metus, nei nemetus. Tai mažytė smulkmena, kurią sau leidžiu. Tik... Man labiau patinka kvepėti kvepalais nei cigaretėm.

VIII

Taip norėtųsi trumpam išvažiuoti, kad mintys susitvarkytų, susidėliotų ten, kur ir turi būti.

Ilgos nerimo naktys

O jeigu aš ne ten, kur turėčiau būti? Kaip man surasti savo vietą, kai net nežinau, kur turėčiau eiti. Gal per daug silpnybių, per mažai stiprybių.
Kažkaip atrodo, kad mano istorija taip ir neprasidėjusi... Ir vėl mintys paklydėlės neleidžia užmigti.

"Myliu meilę"

Vakar, kai buvau pasivaikščiot, priėjo toks keistas vyras. Klausia jis mūsų: "Ar patinka stebuklai?" Aišku, kad patinka. Geri stebuklai... Ir pradėjo jis mums aiškint apie tuos stebuklus. Sako jis, kad prie dviejų pridėjus du, gausis keturi, o kas bus, kai prie meilės pridėsi meilę. Sakau, kad bus daugiau meilės. Tada jis sako, kad ne, meilę pridėjus prie meilės gausis stebuklas, o jeigu tu nori to stebuklo, reikia pasakyt "myliu meilę" ir tada viduje sprogsta branduolėlis, kuris tavyje visą gyvenimą kuria stebuklus. Gali pasakyti ir daugiau kartų, tikrai nepakenks. Tam vyriškiui prireikė trijų metų, kad tai suprastų. Sakė jis, kad yra parašęs vaikiškų pasakų knygą, anekdotų. Bet toks gan keistas atrodė. Negalėtum pasakyt iš pirmo žvilgsnio, ar jis keistas, nes labai protingas, ar tiesiog durnas. Pasirodo, tarp didžiulio proto ir beprotybės tik vienas žingsnis. Iš pradžių buvo tikrai juokinga, bet paskui pagalvojom, kad nu jis tikrai gražius dalykus kalba. Vėliau pasidarė išvis keista ir po kiek laiko tas pokalbis atrodė trikdantis, gal net gąsdinantis, tarsi užkeikimas...

Pavasariškos atostogautojos nuotaikos

Sėdžiu kambaryje, pro langą šviečia saulė. Kažkaip sunku patikėt, kad jau atostogos. Šiandieną pasidariau lengvesnę pramiegodama pirmą paskaitą. Galiu prisipažinti, kad tai padariau pusiau tyčia. Chi chi x}
Su pavasariu man visada norisi kažkokio lengvumo, dažnai ir pokyčių. Kai kurie dalykai tiesiog pasikeičia savaime. Tada tokių pokyčių nepastebi, kol po gan ilgo laiko atsitokėjusi, tarsi pabudusi iš sapno, savęs paklausi: " Kas ne taip?"
Šiaip ar taip, aš nenoriu šiandien nieko niūraus ar pesimistiško.
Ar Jūs skaitydami įrašus, susikuriat mintyse rašytojo išvaizdą? Man labai įdomu, kaip žmonės įsivaizduoja mane, skaitydami mano įrašus. Juk mano blogas pakankamai anonimiškas, čia nėra mano nuotraukų ir net nežinau, ar esu minėjusi savo vardą. Bet galbūt greitu laiku viskas pasikeis, tačiau nepažadu, nes anonimiškumas tarsi aksesuaras, kurio nesinori atsisakyti. :)
O gero žada šis pavasaris? Tiksliau, ką gero žadu sau šio pavasario proga? Nežinau, norisi atsikvėpti, norisi lengvumo mintyse, kurį dažnai pametu. Nekartą esu girdėjusi, kad atrodau tokia atsipūtus gyvenime, net užsisvajojus, tačiau man pačiai atrodo, kad tokius dalykus kažkaip lengvai pametu... Gal dėl to, kad viskas atsibosta ir norisi kažko naujo.
Beje, šiandien teko važiuoti namo autobusu. Deja. Bet esmė ne tame. Jei jau važiuoju autobusu, man praktiškai visada būna, kad vėluoju. Pasiseka, kai įšoku į autobusą pati paskutinė tą minutę, kai jis turi išvažiuoti. Na čia iš kitos pusės žvelgiant, tai pačiu laiku, nes nereikia laukt. ;D Tačiau labai apmaudu būna, kai bėgi per autobusų stotį ir pamatai, kad autobusas kątik kątik išvažiavo. Pavėlavai kokias 5 min. Neneigsiu, yra buvę ir taip. Ką galiu pasakyti, šiandien taip pat galvojau, kad atvyksiu pačiu pačiu laiku(chichi) ir netgi truputį bijojau, kad galiu pavėluoti, bet spėjau taip, kad netgi 5minutes sėdėjau autobuse ir laukiau, kol išvažiuosim. :D

Saulėtos dienos.

04 01 11:07

Tingus sekmadienio rytas. Klausau muzikos ir vartausi violetiniuose pataluose. Ryte, kai pasidariau arbatos, įjungiau virtuvėj radiją, nuėjus į svetainę įjungiau tv muzikos kanalą, galiausiai grįžau į savo kambarį ir įsijungiau kompą, kur irgi klausau muzikos. Chaosas truputį. ;D Reiks keltis ir ruoštis. Beliko tik savaitė ir atostogos. Joms, kaip visada, neturiu planų. Geriausi dalykai vyksta netikėtai. Bent man.

tram pam pam. Noriu kavos. Labas rytas ir gražios dienos.

Nesakysiu, kokią dainą klausau!

Laukiu, kol nudžius nulakuoti nagai. Taigi geriausias laikas praleisti prie pc. Mažai šansų, kad susigadins nagai tiesiog spaudžiant klaviatūros mygtukus. Ką gi, teisės per dvi dienas taip ir neišmokau, bet bent pasidariau konspektą, tai turėsiu iš ko mokytis pakeliui į Vilnių. Nors... To turbūt irgi nedarysiu. ;D
Tos nepaklusnios garbanos vėl nuryžėja. Čia kaip likimo man skirta spalva. Keista, kad negimiau ryža!

Nežinau, ką padovanot draugei su gimtadieniu. Neturiu supratimo. Turėsiu pora dienelių sugalvoti ir išrinkti, bet įtariu, kad nemažai nervų man tai kainuos. Ai... Suirs daug ar nelabai mano nervinių ląstelių, vis tiek žinau, kad galiausiai turėsiu paruošus tą dovaną. :)
Ir žinot. Noriu į klubą. Tikrai. Bet tada penktadienį reiks sėdėt tris sunkias paskaitas visai nemiegojus. Hmmm.... Nors.. Kas man jaunai, išsėdėjau ne kartą jau, išsėdėčiau ir šią savaitę. Dar sugebu ir atsakinėt normaliai. Jau dabar muzikos virpuliai juda mano kūnu. Labiausiai mėgstu tūsint darbo dienomis, ne savaitgaliais. ;D Kaip viskas apsivertė nuo mokyklos laikų. :)
Geeeero vaaaakaro. Nagai nudžiuvo!

`

Ši savaitė man bus trumpesnė.
Dabar truputį nenustygstu vietoje ir nežinau kodėl.

Be your own kind of beauty. Tiesiog šovė į galvą mintis paklydėlė.

Tu kalbi per tyliai

Dar tik pirmadienis, o aš jau galvoju apie savaitgalį. Ir sukasi man galvoje Marijono Mikutavičiaus dainas "savaitgalis ateina". Kai išeisim, nebegrįšim, mes laukiniais trumpam pasidarysim. Man reikia pavasariškos šilumos. Saulės ir gerų nuotaikų. Pabūk su manim.
Neskubėkim į namus.