Pakeli galvą ir jauti lengvą vėjelį, kutenantį, glostantį, bučiuojantį tau kaklą, veliantį tau plaukus. Ir supranti, kiek daug svajonių, minčių, idėjų sukasi galvelėje. Ir ne visos jos tik vasarinės, kažkokios sezoninės. Ne. Bet tai ir ne ateities planai. Juk planai tam ir yra, kad sugriūtų. Kaip ir taisyklės- kad sulaužytum, pažeistum. Spontaniškumas man suteikia sparnus. Aš savo idėjoms pritaikau momentą, tinkamą sekundę, bet neplanuoju, kada ką įgyvendinsiu. Aišku, ką gali žinoti, bet gali ir nepasitaikyti kokia tinkama minutėlė gerai idėjai, arba aš galiu tos minutės nepaversti tinkama, ką gali žinoti, bet negatyvių minčių stengiuosi vengti, pasaulyje ir taip labai akcentuojami blogi dalykai, įvykiai, nelaimės, reikia išmokti rasti gėrį. Pastebėti, viskas čia pat.
Ir žinot, visada, kai išeinu iš namų, kam nors paklausus, kur einu ir kada grįšiu, aš atsakau: "Dievo keliai nežinomi, mano irgi", o dabar pagalvojau, kad iš tiesų tas posakis mane labai žavi. Savo nežinomais keliais. Nesakau, kad neturiu siekiamybių, kurioms reikalingas planas, kad pasiektum. Moku ir tai. Ir posakis, kad planai ir yra tam, kad sugriūtų, nereiškia, kad jie griūna visada. Tačiau juk taip malonu pagauti reikiamą akimirką, pagauti paprastą akimirką ir pačiai ją paversti tinkama. Čia ir dabar. Pastebėjau, kad dažnai tai kartoju. Čia ir dabar.
Merkiu akį ir siunčiu saulės bučinių Jums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą