Jau ruduo. Šiaip man žiauriai patinka saulėtas rugsėjis, bet turbūt dėl to, kad dirbau, jis atrodo per anksti atėjęs. Tarsi būčiau peršokus kelis mėnesius. Nors daugeliui, kurie nedirbo vasarą, irgi taip atrodo. Vis kažkaip nespėji su tuo laiku. Skubi skubi. Ir niekur nenuskubi.
Ir vėl išsikrausčiau į kitą miestą. Ir vėl aš Vilniuj. Šįkart viskas kitaip. Viskas žinoma, pažįstama, netgi pasiilgta. O praeitais metais buvo ir truputį jaudulio ar išgąsčio, kai viskas buvo taip svetima.
Tik dabar kai einu į paskaitas, jaučiuosi tarsi iškritus iš medžio. Visi žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Atgal į medį nebeįlipsi, reiks priprast prie mokslų, paskaitų, seminarų. Bet dar ne dabar. Nenoriu dar. Pabūsiu dar išsiblaškėlė, kuri iškrito iš medžio.
Šypsenos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą