Ir kažkokio
meilumo vakaras. Kodėl būtent tada,kai nieko nėra šalia. Girdžiu, kaip
pasiklydę mintys plaukuose netyla. Nemiega. Išsilakstė plaukų vingiais ir
negaliu niekaip susirinkti. Tylus jazzas jas varo iš proto. O gal mane? Sėdžiu,
žiūriu į lubas. Ten ne dangus. Ir oras negrynas. Tik nežinomybė ir mažytis pasimetimas.
Tavęs visgi nebėra šalia. Ir nebus. O dabar toks jausmas, kad žodžių buvo per
mažai. Nepasakytų. Ir jie visi dabar bando pabėgti iš mano galvos ir minčių,
nes nebegali ten jiems būti vietos. Turbūt per vėlu. Šypsena veide dabar lyg
karštas vasaros oras, nostalgiškas šypsnis. Lyg ir truputį skauda, lyg ir
truputį gelia, bet kažkaip gera. Tikrai panašu į saldžiarūgštį skonį. Prikimęs
balsas šalia ir tu užsimerki. Nėra nieko pastovesnio už laikinumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą