Pašnekesiai gatvėje

Keistas įvykis. Po darbo pokalbio sugalvojau pasibastyt po miestą. Man reikėjo į biblioteką, bet ėjau į pasitaikiusias mano kelyje parduotuves. Be jokio ketinimo kažką pirkti, tiesiog šiaip. Kai dirbu, jau pradėjau atskirti tokius klientus- kurie tikrai nieko nepirks, nieko nenori iš tokios parduotuvės, tiesiog šiaip užėjo, nes galbūt pakeliui. Taigi, iki bibliotekos ir ėjau, ir važiavau, galima sakyt, tiesiai per aplinkui. Ir jau prie pat bibliotekos sustabdė mane vaikinas, sakydamas : „Ar galima sekundę dėmesio?“ Jau galvojau, kad bus koks nors prekybos agentas, nes buvo iš išvaizdos panašus į vadybininką. O jis paklausė: „ Ką manai apie tokius atsitiktinius užkalbinimus gatvėje? Tiesiog trumpam pasikalbėti. Žmonės to paprastai nedaro.“ Suintrigavo jis mane, truputį pasikalbėjom ir atsisveikinom. Tik nesuprantu, kokio velnio atsisveikindami apsikabinom, juk nesam nei draugai, nei tiesiog šiaip pažįstami. Bet kokiu atveju, buvo tikrai malonu, o ir vaikinas toks gražus, studijuoja IT. Kai išsiskyrėm, man galvoje kilo daug klausimų, ir nesuprantu, kodėl negalėjau jų sugalvoti būtent pokalbio metu. Tas pokalbis žiauriai praskaidrino man dieną, labai norėčiau tą vaikiną sutikti vėl ir tikiuosi, kad tai visai įmanoma. Gal netgi pati pabandysiu taip užkalbinti žmogų ir patikrinsiu savo komunikabilumo lygį. Kad ir kaip bebūtų, tas vaikinas ilgai suksis mano galvoje, o aš šią situaciją prisiminsiu kaip linksmą nutikimą su kartėlio prieskoniu. O todėl, kad vis galvosiu, ką reikėjo daryt, sakyt ar paklaust, galvosiu ir apie tas visas mintis, kurios atėjo tik atsisveikinus. Reikia nustot taip daryt ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Šia akimirka, čia ir dabar. Bet vis tiek, galėjau... Oh.