Closer

Turėčiau miegoti, bet negaliu. Nenoriu ir stengiuosi negalvoti, kokiu laiku rytoj mane prikels žadintuvo signalas. Šaltos mintys kutena nugarą.
Geriausias jausmas, kai gulint šalia jauti, kaip abiejų kvėpavimas suvienodėja. Tarsi tampa vienu įkvėpimu ir vienu atodūsiu. Žaidžiu, tyčia sutrikdau ritmą. Tačiau taip ilgai netrunka.
Tik tu nebežaisk.

The world is not mine

Lyja. Rudeniškai ir tyliai, ramiai. Keistas atrodo toks lietus, kai prisimenu staigias vasarines audras. Ruduo nemėgsta išsišokti.

Sunkios, niūrios mintys slegia galvą. Keičiuosi, krentu kaip rudeniniai lapai. Pagelsta, parausta, paruduoja. Sudžiūva, subyra ant žemės. Trupiniai. Vėjas nuneša.
Nusirengsiu viską. Nuoga prieš veidrodį. Matau save, bet nematau taip, kaip yra. Mintys vis tiek iškreipia vaizdą akyse. Atsidustu. Be vilties? Atrodo, mano rankose tiek galios, bet kažkas trukdo. Aš pati. Mano atspindys stovi priešais mane, stovi už manęs, stovi man iš kairės, stovi man iš dešinės. Kvėpuoja, traukia orą iš manęs. Tarsi rūko. Negaliu net pajudėti. Aštuonios rankos stipriai laiko manąsias. Atsidustu. Užsimerkiu. Atsimerkiu. Stoviu viena kambaryje. Nėra aštuonių stiprių rankų. Bet kodėl vis tiek jaučiuosi lyg su grandinėmis?
Vienintelis kelias pajėgti, išdrįsti pajudėti. Tada kelio atgal nebus. Aš atgal nežingsniuoju, kartais tik sustoju.

close your eyes

Skubėjimo, žinių rinkimo, bandymo susikaupti, tingėjimo varymo į šalį, bemiegių naktų, bet ne su draugais, o su knyga, maratonas pradėtas. Dar gan sėkmingai. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau baltas popieriaus lapas. Ką užrašysi, tas išliks ilgam. Tikiuosi, kad ne tik taip jaučiuosi, bet taip yra ir iš tikrųjų. Kad tik vietos užtektų. Visgi dvylikta klasė, kaip ir paskutinė maža gyvenimo stotelė. Tuoj bus laikas judėti tolyn, nepasilikti čia, pabėgti į kitą miestą ar net šalį. Negaila. Laukiu naujovių. Man jų reikia kaip dykumoje vandens. Nebūtų baisu, jei aš žinočiau, ko aš noriu gyvenime. Aišku, šitas klausimas turbūt kamuoja ne vieną žmogų ir net nebūtinai jauną. Bet vakar kažkaip išsigandau, kad nežinau, ką man daryti. Nežinau, kur mane traukia. Aš turiu tą liepsnelę, tą užsidegimą kažką daryti iki galo, visomis pastangomis, atiduoti save tam, kas patinka ir rūpi. Taip, aš siekiu tobulumo. Tai kartais labai padeda, bet neneigsiu- kartais pakiša duobę po kojomis.

Love me in starlight
Take me on the moon tonight
Show me what is feels like
Can we'll be flying all night

Mėgstu rudenį, nes jis kažkaip man atneša geras emocijas. Aš keliuosi su šypsena, dainuoju, linksminuosi. Nenužudo net ankstyvi rytai. Kaip tik, man viskas taip miela širdžiai. Man norisi pačiai būti geresnei, mielesnei, pasitempti, šypsotis. Laimės pilnos kelnės, nors imk ir dalinkis. Siela pailsėjusi, akys spindi. Bet ne, aš neįsimylėjusi, aš tiesiog laiminga. Ruduo myli mane.

Ar prašau per daug?

Šypsausi pro sukąstus dantis, kišenės pilnos pykčio.
Man net nutirpsta nugara, kai pagalvoju, kad rytoj reiks keltis 6h. Kaip ir kiekvieną rytą. Man rytais būna taip šalta. Norėčiau, kad kas nors išvestų šunį į lauką, nes man, ką tik atsikėlusiai, būna labai labai šalta vaikštinėti lauke, kai dar akys būna net neatsimerkę iki galo. Taip pat norėčiau, kad kas nors atneštų man kavą į lovą. Šiltą, garuojančią kavą su pienu. Kad man nereiktų net kojos pirštelio iškišti. Rytais būna taip šalta basomis tipenti iki virtuvės. Ir dar norėčiau, kad kas nors į dušą kurį laiką leistų šiltą vandenį, kad įėjus būtų šilta. Paprasti norai, kurie mano rytus padarytų laimingesnius ir šiltesnius...

"Nebūtinai būti laimingiausiam iš visų "

Lekiu per dykumą, nors nėra ten vandens. Mano muzika tą nykumą delnais išsems, smėliu užkas. Na ir kas, jei bandai, bet nežinai, kas yra kas.

Devynių mėnesių maratonas pradėtas. Vakar vakare pamačiau vieną pageltusį lapą, gulintį ant žemės. Vienišas. Man ruduo vienatvės neatneša. Nesuteikia ir rimtumo. Šįkart gavau norą pasitempti. Ruduo padovanojo suvyniojęs į geltonus lapus. Nematyti tie lapai man. Gal importiniai?
Kaip atskirti tikrą tikrą norą nuo paprasčiausios užgaidos? Kaip žinoti, ar viskas tikra, ar tai tik kaprizas, nes iškart negavau to, ko noriu? Aš realiai nesuvokiu savo norų tikrumo. Sunku taip, bet kad ir kaip bandyčiau galvoti ir rasti atsakymą, niekaip nepavyksta. Arba tiesa yra per toli, kad įžiūrėčiau, arba ji prieš pat nosį, bet aš vis tiek nesugebu įžiūrėti. Žinau, kad vis dar gali nutirpti nugara, tau esant šalia.

Žmonės sako, kad ko bijosi, tas ir bus. Žmonės kalba, kad kuo tikėsi, taip ir bus. O ar kas nors pastebėjo, kad kartais nebūna nei taip, nei anaip? Belieka tik laisvė bandyti, atrasti kas yra kas. Susimaišyti, suklysti, suklupti, atskirti, atsikelti, atrasti. Rizikuoti? Dar žmonės sako, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. O ką aš sakau? Aš nežinau... Noriu bandyti. Patirti. Išmokti. Pajusti. Kad ir susižeisti. It's my life. It's now or never. I ain't gonna live forever.
Išsigandau, nes nežinau, kada man rytoj keltis.
Noriu tavęs šalia.

You can love me or not

Nieko nebuvo. Aš negaliu taip sakyti. Nieko nebūtų buvę, jei nebūčiau tavęs sutikusi. Jei yra pradžia, visada bus ir istorija, kad ir iš vieno žodžio. Visada bus ir pabaiga. Kartais, atrodo, net nepajauti, kaip gretai viskas prabėga. Tik matai, kad paskutinio sakinio gale padėtas taškas jau švytuoja tau prieš nosį ir dar vis tolsta. Galėtum sakyti, kad viskas pasibaigė net neprasidėję, bet kai pasiknaisioji savo atsiminimuose, surandi ir pradžią, ir pabaigą. Tik... Kur aš buvau, kai buvo pats laikas kažką daryti? Chaaaa, galbūt kaip tik tada galvojau, kad pradžios dar nėra. Dar.

So I don't look back

Šiandien aš keistai laiminga. Geros nuotaikos, linguoju į taktą kažkokios senos dainos besiklausydama. O diena laukia tikrai tikrai nelengva. Tačiau manau, kad su tokia nuotaika lengvai su viskuo susidorosiu, kad ir kaip neramiai virpėtų kažkur ten, kur širdis.

Šiandien toks rudeniškas oras. Vakar naktį vos spėjau grįžt. Atrodo, tik užvėriau duris ir pradėjo lyti. Nusišypsojau. Laiminga.