Praeities gūsiai

Negaliu pakęsti paukščių. Jie tupia ant mano šakų. Suka lizdus, jas laužo. Taip, aš egoistas. Ir nieko čia nepakeisi, jei saulės šviesa man patinka džiaugtis vienam.. Aš mėgstu tamsią naktį girgždėdamas gąsdinti dėl niekų krūpčiojančius žmones. Tiesa, mane dar supa gal šimtas ar du tokių kaip aš. Gal net gi ir daugiau, bet toliau šimto medžių aš nematau. Deja, geru regėjimu nesigiriu. Su tais šimtais nuo senatvės girgždančių medžių aš nebendrauju. Jie irgi mažai kalba su manim. Kai augau, dar mane kalbindavo, bet aš niekada neatsakydavau. Kodėl? Nes bijojau užsikrėsti nuo jų. Bijojau įkvėpti ir pasigauti jų senatvę. Bijojau pavirsti tokiu kaip jie. Bet, deja, po aštuoniasdešimt devynerių metų pastebėjau, kad esu būtent toks, kokie jie tada buvo, kai mane kalbindavo. Aš kažkaip pasigavau jų senatvę. Užsikrėčiau kaip bjauria ir nepagydoma liga. Tiesa, skausmų aš nekenčiu. Man nieko neskauda. Tik kartais sunku judėti. Kai buvau jaunas, dar apžiūrinėdavau ir tuos medžius, kurie augo už manęs. Dabar aš į tą pusę jau nebepasisuku. Iš tos pusės manęs jau seniai niekas nebekviečia. Mano vardo jau nebetaria ir tie, kurie stovi priešais. Niekada nebandžiau jų užkalbinti pirmas. Ilgą laiką jaučiausi nuskriaustas. Nuskriaustas ir įžeistas, kad mane užkrėtė ta bjauria liga, kuri su amžium tik blogėja. Dar ir dabar taip jaučiuosi, bet kai pastebėjau, kad ką nors pakeisti ne mano jėgoms, pradėjau rečiau apie tą ligą galvoti. Kam man sukti ir laužyti iš nervų ir taip jau nejudrias ir susisukusias šakas, kurios naujas atžalas išleidžia vis rečiau ir rečiau. Taigi man aštuoniasdešimt devyneri ir aš neturiu draugų. Kalbuosi pats su savimi. O aplinkiniai pamiršo tai, kad aš egzistuoju. Gal dar ir geriau taip. Tada aš galiu nesislėpdamas klausytis kitų medžių pokalbių. Nors jie kalbasi retai. Kartais kuris nors jaunas medelis arba šiaip koks nors nevykėlis, manantis, kad gali ką nors pakeisti, pasisuka į mane ir stebi. Stebi ilgai. Tarsi brandina savyje klausimą. Kaip kokį vyną, kuriam reikia laiko, kad įgautų nepriekaištingą skonį. Kai pajuntu, kad tuoj bus užduotas klausimas, aš nusisuku arba pradedu šlamėti. Judinti visas šakas. Aš tiek ilgai tylėjau, kad prakalbėti, matyt, nebesugebėčiau. Be to, aš net nenoriu su jais kalbėti. Nenoriu būti jų draugu, nes jie mane užkrėtė ta bjauria, nepagydoma liga.
*
Anksčiau labai mėgdavau rašyti tokias trumpas istorijas. Anksčiau netgi neblogai sekdavosi. Buvau sumaniusi parašyti tokių istorijų knygą, kuri vadintųsi Chenyin (kinų kalba tai reiškia "murmėti panosėje") Tarsi nieko rimto. Ir jei neklystų, yra tokiu vardu kinų pianistė :) Dabar neberašau. Nustojau. Turbūt praėjo tas etapas ir reikia kažko naujo. Bet idėjos kada nors parašyti knygą neatsisakau :) Ir pavadinimas man vis dar patinka :)













(Agyness Deyn)