Pasirinkimo kelias ilgas

Pasimetimo laikotarpis. Plėšau knygų lapus, draskau į skutelius. Nežinau, ką noriu studijuoti. Nežinau... Prieš metus svajojau apie mediciną. Man atrodė, kad tai tobuliausia, ką galiu studijuoti. O dabar net nebežinau. Kažkaip pasijaučiau...ne tam skirta. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, ar tik taip pamaniau, nes sudrebėjo kojos. Jei stoju į mediciną, tai tikrai ne todėl, kad norėčiau būti eilinė seselė. Tada jau noriu pasiekti tiek daug, kiek įmanoma. O tai atims daug laiko... Bet jei veikla patinka...? Yra netgi kažkoks posakis, kad jei pasirenki tai, ką labiausiai mėgsti veikti, tau niekada nereiks dirbti. Gal aš tiesiog per daug save spaudžiu. Kažkaip visada reikalauju iš savęs labai daug. Gali būti, kad pati save labai nuvarginu. Visgi dvylikta klasė... Šioks toks stresas prieš naują gyvenimo etapą, kurio, beje, labai laukiu. Mokausi šešis dalykus išplėstiniu kursu. Pasirinkimo spektras lyg ir platus...
Kažkur esu girdėjusi, kad virš 90% problemų išsisprendžia nieko nedarant pačiam, o likusiems procentams jau reikia pastangų. Visada manau, kad didelis skaičius, tai jau turėčiau pataikyt į tuos 90 procentų, bet jaučiu, kad dažnai būna atvirkščiai. Bėda. Bėda vien toks galvojimas.

blueberry

Kaip neužmigdoma baimė lovoje naktį...


Smagu vaikščioti basai naktį...


Gerai, kad bent svajonėms nėra limito, nes jis jau būtų išnaudotas.
Blogai, kad svajonės dažnai ir lieka tik svajonėmis. O taip norėtųsi viską perkelti į realybę, nes svajonėse blogų dalykų nebūna.
Mano rankose galia. Aš galiu sukurti viską, ko man reikia. Taip pat galiu ir sugriauti. Žinau, kad galiu viską pakeisti.
Tačiau kalbėti lengviau nei imti ir padaryti.

Šaaaa. Nekalbėk garsiai. Išeinu, pasiilgau. Pasiilk ir tu manęs.

track 11

Stoviu nuoga prieš veidrodį. Be jokio makiažo. Viskas seniai nuvalyta. Visiškai natūrali. Bet ar visiškai tikra? Veidas rasoja. Krenta viena po kitos ašaros. Apsiviję kaklą ir teka kūnu žemyn. Gal ir būtų erotiška, jei nematytum tokių liūdnų akių. Be ugnies. Užgesusių. Ranka teka ne ašaros, bet irgi skausmas. Tamsiai raudonas. Kaip tas vynas, kuris taip svaigino mūsų galvas, privertė juoktis iš nutirpusių kojų ir rankų, traukė mus artyn. Palieka žaizdas... Žaizdas, slepiamas po drabužiais, makiažu, išbalinta šypsena, tiesia laikysena. Pasitikėjimo savimi šydas su mazgais. O po juo- migla. Ištiesiu prieš save ranką. Jos nesimato...

Einu valyti dulkių. Oi, atsiprašau, nepastebėjau, kad čia ne dulkės, o tik tu.

Mano širdis pašėlusiai plaka. Nestovi vietoje. Šiandien norėjau tave paerzint. Žinau, kad nėra ko girtis. Man netgi gėda, bet norėjau tau tai pasakyti, nes žinojau, kad supyksi. O jei supykai, vadinasi, reaguoji.
Maras manyje pasiglemžė visas vertybes. Daug aukų. Mano galvoje vėjai. Aš išėjau naktį į miestą ir negrįžau namo. Mamai nepasakiau, nepranešiau. Aš net neatsimenu, ką veikiau naktį, todėl į jokius skambučius ar žinutes neatsakiau. Žinau, kad atsakomybės nulis. Aš atsiprašau, kad nesu toks vaikas, kokio mama nusipelnė, kad nesu tokia gera. Nesu ir turbūt nemoku būti. Negaliu sakyti, kad nesistengiu. Gal tiesiog per mažai įdedu pastangų. Niekada neplanavau savo laiko, esu spontaniška. Vieną akimirką esu čia, kitą jau galiu būti pakeliui į kitą miestą. Vakar žadėjau keistis, surimtėti, bet šiandien nežinau ar noriu dirbtinai prisimesti sau tą atsakingumą. Turbūt viskas turi ateiti su laiku? Tik manau, kad reiktų labiau vertinti žmones, kurie yra šalia. Nesinori, kad dėl manęs jie pražiltų pirma laiko... Ir manau, kad reiktų parodyti daugiau meilės. Aš myliu ir gerbiu tik viskas mano viduje. Na ir kas, kad išorėje pėdsakų nėra...
Aš tiesiog ieškau laimės, ieškau džiaugsmo, o už viską reikia brangiai mokėti. Gal kartais įskaudinu pati to nenorėdama. Žinau, kad kartais būnu tikras nesusipratimas, bet kaip aš atrasiu tai, ko man reikia, nebandydama, neklysdama? Žinau, kad mama nori mane apsaugoti nuo klaidų, bet aš vis tiek jas darau. Kitaip ir būti negali. Aš vadovaujuosi savo galva, savo idėjomis, savo įsitikinimais, pati neklysdama tikrai nepasimokysiu iš kitų klaidų. Atrodo, būtų lengva, bet kai pats nepadarai, tai tiesiog neatkreipi dėmesio į kitų klaidas. Taip, suklydo, taip, atsitiko tas ir tas, bet jei tai nutiko ne tau, tai tu jau po kelių akimirkų gali viską pamiršti. Taip, pasibaisėjai ir gana. O kai atsitinka tau, tada viską apgalvoji. Apgalvoji, kur ir kaip ką nors padarei ne taip.

kelyje

Jaučiuosi užgesusi. Be aistros gyvenimui, be įkvėpimo. Amžinai jaučiuosi lyg būčiau ne ten, kur turėčiau, ir ne laiku. Pasiklydusi. Aš vis dar neatradau savęs. O gal tiesiog praradau?
Kodėl jaučiuosi suvaržyta? Kaip ir ką pakeisti? Vis galvoju, ką daryti: ar kovoti ir stengtis viską pakeisti, ar pasiduoti? Traukia į abi puses. Nežinau, ar turiu užtektinai jėgų. Amžinai pasmerkta blaškytis...
Aš iš tikrųjų nerandu net veiklos, kuri mane prablaškytų, kurią daryčiau su aistra.
Anksčiau, atrodo, viskas buvo gerai, bet taip nebėra. Aš nebegaliu daugiau taip gyventi.

Pasaulį sukam ratu

Knygos šaiposi iš manęs, pageltę ir nutrinti lapai tyliai šlama tarpusavyje. Ironiškai. Šiandien aš nenoriu mokytis, nenoriu paliesti nei vieno vadovėlio. Kas kad rytoj daug atsiskaitymų... Aš tikiu savo sėkme. Gal ir naivu, bet esu nusiteikusi pozityviai. Man pasiseks.
Mano galvoje muzika, mintys sukasi apie paprastus moteriškus dalykus kaip, pavyzdžiui, nagų lakas, nauja suknelė, kvepiantys plaukai, nauji aukštakulniai, draugai, savaitgaliai, susikibimai už rankų, šokiai kartu, lengvos šypsenos. Ką gi, šių minčių aš neatsikratau. Ir nenoriu, bet bandau, nes reiktų susikaupti. Neišeina. Nieko, šiandien mano mintys lengvos ir malonios kaip oro balionai. Sukasi aplink. Malonu.
Mintyse sukasi lengvi flirto vėjai, prisiminimai, kaip taip nuoširdžiai žiūrėjom vienas kitam į akis ir šypsojomės. Rankos vienas kito rankas tiesiog pačios surado. Ir viskas taip lengva ir neįpareigojama. Prisiminimai glosto širdį. Ir nieko sau nepadarysiu. Mintimis aš kitur. Na ir kas, kad akys įbestos į vadovėlį. Jos žiūri, bet nemato.

The funeral

Aš nežinau: ar viskas taip lengva, ar man tiesiog sekasi?

Taip šnabždėjau prieš pora dienų. Šiandien vos tramdžiau ašaras. Ne, aš neverkiu.

Kažkas netaip ten, kur širdis. Spaudžia, stabdo. Vėjai supynė mintis, suteršė protą. Man vis atrodo, kad nieko neturiu, bet iš tikrųjų tai aš turiu daug, bet tik dabar supratau, kad aš tiesiog nematau, nežiūriu...
Ir vėl nusideginau. Tiesiog norėjau paliesti įkaitusį metalinį arbatinuką, lygintuvą, sugniaužti delne degančią šiukšlę, žvakės liepsną, nuorūką. Ir vėl susižeidžiau. Tiesiog norėjau suspausti delne pagaląstą peilį, neatsargiai elgtis su aštriais daiktais. Ir visur tik aš. Aš pati viską pasidariau. Manęs niekas nei sužeidė, nei nudegino, nei supjaustė.
Aš galiu gyventi šiukšlyne, svarbu, kad mano viduje būtų švaru. Jaučiuosi taip, lyg ten dabar būtų šiukšlynas. Nejaugi pamiršau išnešti šiukšles? Kad būtų taip lengva (anksčiau viskas atrodė net per lengva).
Kartais man atrodo, kad aš pati viską griaunu ir naikinu aplink. Čia ne juokai, per savaitę sugebėjau sulaužyti ir sugadinti gan daug daiktų namie. Na, tokių rimtų, pavyzdžiui, langas arba durys (gerai, kad naikinimo periodas praėjo, nes likčiau be namų, o be namų- negerai). Bet ne apie daiktus aš kalbu... Nesu metiarelistė. Gal dėl to kartais per giliai knisuosi.... kažkur. Kaip lengva būtų, jei galėčiau rėkti : "Man vienodai šviečia, nes manęs tai neliečia!" Kaip to išmokti???
Pasitikėjimas savimi prilipęs man prie kojos pado... (šitą frazę esu kažkur girdėjusi. Ar bent panašią)
Neneigsiu, gal ir pati pakišau sau koją.