Sekmadienį pas mus buvo mažas šuniukas. Ne mūsų, o tetos. Ji atvažiavo jo pasiimti, nes mano mama jį paėmė iš bendradarbio. Šunelis kurį laiką ten gyveno ir, kai atsidūrė pas mus namuose, elgėsi gan priešiškai- urzgė ir kandžiojosi, nors šuniukui dar tik plius minus du mėnesiai. Mane vieną tik prisileido ir gulėdamas man ant kelių, o tiksliau gulėdama, nes ten ji, o ne jis, toliau urzgė ir atakavo kitus. Myli mane gyvūnai, nes turbūt jaučia, kad aš juos myliu ir nebijau. Nes iš tikrųjų tas šunytės priešiškumas iš pradžių truputį išgąsdino mano tetą. Kažkaip jau esu susidūrusi su gan įvairiais atvejais, nes kartais nuvažiuoju į gyvūnų globos namus, na bent anksčiau nuvažiuodavau dažniau, žinau, kokie gali būti išsigandę mažyliai, kai pakeičia aplinką ir viskas tampa svetima, nepažįstama.
O pirmadienį buvau Kaune. Praleidau ten visą dieną. Tiesiog pasivaikščiojau po miestą. Nežinau, man jis atrodo toks susenęs, liūdnas, nostalgiškas. Rudeninis miestas. Ir dar buvo labai šalta. Tačiau džiugina tai, kad ten radau labai mielus batukus! (:
O dabar tiesiog džiaugiuosi, kad pasibaigė pamokos ir jau esu namie, sėdžiu su arbatos puodeliu rankoje ir valgau namie keptus sausainius, kurie iš tiesų labiau primena bandeles (:
Pavasarį toks oras atrodo tikrai vampyriškai. Kur saulė???
Pastaruoju metu man geriausia miegoti.. Miegi ir nieko nejauti.. jau nebejaučiu to jausmo, kai kūnas apsunksta prieš užmiegant..
AtsakytiPanaikintio saulės nebuvimas kankina ir šaldo.. man ir taip šalta.. ;/