You can love me or not

Nieko nebuvo. Aš negaliu taip sakyti. Nieko nebūtų buvę, jei nebūčiau tavęs sutikusi. Jei yra pradžia, visada bus ir istorija, kad ir iš vieno žodžio. Visada bus ir pabaiga. Kartais, atrodo, net nepajauti, kaip gretai viskas prabėga. Tik matai, kad paskutinio sakinio gale padėtas taškas jau švytuoja tau prieš nosį ir dar vis tolsta. Galėtum sakyti, kad viskas pasibaigė net neprasidėję, bet kai pasiknaisioji savo atsiminimuose, surandi ir pradžią, ir pabaigą. Tik... Kur aš buvau, kai buvo pats laikas kažką daryti? Chaaaa, galbūt kaip tik tada galvojau, kad pradžios dar nėra. Dar.

So I don't look back

Šiandien aš keistai laiminga. Geros nuotaikos, linguoju į taktą kažkokios senos dainos besiklausydama. O diena laukia tikrai tikrai nelengva. Tačiau manau, kad su tokia nuotaika lengvai su viskuo susidorosiu, kad ir kaip neramiai virpėtų kažkur ten, kur širdis.

Šiandien toks rudeniškas oras. Vakar naktį vos spėjau grįžt. Atrodo, tik užvėriau duris ir pradėjo lyti. Nusišypsojau. Laiminga.

who wants to be alone

Tokiomis naktimis niekas nenori likti vienas. Reikia juoko, šypsenų, pašnekesių, apsikabinimų. Reikia visko. Lengvų flirto vėjų, spindinčių akių, apsvaigusios galvos. Šiąnakt gali būti ir tai. Noriu pajusti tavo rankas tarp savo plaukų. Noriu, jausti, kaip tu juos uostai, priglaudi veidą. Miegas šiandien ne svečias. Nelaukiamas. Išvarytas už durų. Dievaži, šiandien padaryčiau bet ką. Atsidariusi langą, galėčiau rėkti iš laimės arba nelaimės. Dar tiksliai nežinau, bet jaučiu, kad plaučiuose vanduo. Mirštu? Ne, man gera. Na ir kas kad po minutės jau gali stoti širdis. Šiandien aš linkusi į kraštutinumus. Bet jie manęs nevargina. Kaip tik suteikia kažkokį stimulą judėti, veržtis, rėkti, šaukti, juoktis. Tiesiog žengti vieną ar netgi pora žingsnių į kitą pusę nei mano protas. Jis juda pastoviu greičiu ir tik į priekį. Kolkas. Juk aš tobulėju. Atgal dar nežengiu. Neskaitant tų paklydimų į šonus. Būtent kaip šiandien. Į šonus, o ne atgal. Bet aš nesiginčiju. Gera taip. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai juokiausi. Po cigaretę už kiekvieną kartą, kai verkiau. Gaila, kad viena. O taip norėtųsi kažko šalia. Norėtųsi iki skausmo. Tada turbūt šitoje, einančioje skirtingais keliais nei protas, nuotaikoje nebūtų kartais užgriūnančio liūdesio šešėlio. Šiandien priimu bet ką. Noriu, kad neliktų slegiančios vienatvės. Nė krislelio. Bet, deja, kolkas ji sėdi šalia manęs, apgaubusi mane per pečius. Įtartinai rami. Matyt, jaučia, kad dar ilgai mane globos. Aš stengiuosi neišsiduoti, kad žinau, jog ji dar pasiliks, bet ji tik žiūri į mane ir ironiškai šypsosi. Pasiduodu ir krentu į jos glėbį. Dar vieną dūmą už tave. Į sveikatą. Kad tu paspringtum.

Dancing on my own

Varčiau savo dienoraštį ir pastebėjau, kad ten tiek daug prisiminimų, tiek nuotykių, kurių dalį tiesiog pamiršau. Buvo gera vėl paskaityti, prisiminti tai, kas buvo svarbu. Tiek gėrio ir tiek blogio. Tačiau nieko neatiduočiau. Keista darosi, kai susivoki, kad visiškai viskas turi pabaigą. Karščiausias pyktis ir karčiausias liūdesys, vienatvė. Viskas liko tik puslapiuose. Galiu atkurti bet kada, galiu prisiminti, sugrįžti į praeitį, perskaičius žodžius, įsijautusi į jų skambesį, tačiau visa tai jau praėję, nebėra prasmės to daryti. Viskas saugiai užrakinta popieriniuose puslapiuose. O jie atlaiko tiek daug! Rodos, pamiršti nenoriu, rėkiu, kad nieko neatsisakyčiau, nieko neištrinčiau iš atminties, bet kartais visai nesinori prisimenant visko vėl išgyventi. Tiesa, laikas gydo žaizdas, padėdamas pamiršti. Užglaisto plonai, nes, įvykus žemės drebėjimui, ten, kur, rodėsi, yra saugu, gali vėl atsirasti plyšys, atsiverti bedugnė. Visgi jaučiausi gan saugiai, kad tie prisiminimai įkalinti popieriuje. Neišsižadu savo gyvenimiškos patirties, tačiau ją tiesiog turiu, per daug joje nesiknaisiodama. Tiek kartų norėta viską pradėti iš naujo. Kad ir kaip būtų juokinga ar graudu, tačiau visos pradžios vienoje vietoje. Pabaigos- taip pat.

Juokiasi gyvenimas.
Tūkstančiai žodžių keičiasi vietomis suspaustuose puslapiuose. Nelaisvi.

Vakar

Rugpjūtis.

Vasara kaip kekšė. Spalvota, greit praeinanti ir greit pamirštama. Laukiama kita. O ruduo elegantiškas, atnešantis naujus vėjus, gyvenimo pokyčius. Vasarą tu atostogauji. Keitiesi nebent tik pats. Viduje. O ne gyvenimas. Po vasaros žmonės grįžta pasikeitę. Pailsėjusiomis sielomis, širdimis, protu. Būtent dabar dažniausiai žmonės leidžiasi į trumpus, aistringus atostogų romanus, elgiasi lengvabūdiškai ir nenuspėjamai. Mintyse plevena lengvas vėjas, švelnus brizas kutena širdį.

Šiandien pakilo vėjas. Ne tas lengvas ir švelnus, kuris sūpuoja širdį. Šitas- piktas ir griaunantis. Ir ne širdyje. Su griaustiniu, o mano širdyje griaustinio nėra. Aš rami ir pailsėjusi. Pasirengusi žengti žingsnį į rudenį. Elegantiškai.

Dabar, sėdint ant laiptų ir klausantis griaustinio, man norisi sulaukti lietaus, užsimerkti ir jaučiant skaičiuoti krentančius lašus ant mano veido. Gal ir žeistų. Ne veidą. Palietę odą, tuoj pat išgaruotų. Viduje man labai karšta. Įpūsk gaivos.

Mintimis šaukiu lietų. Turbūt per silpnai, nes saulė neilgai teišbūna pasislėpusi. Spinduliai prasiskverbia pro debesis ir šildo mano veidą. Užsimerkiu. Tuoj apsiniauks.

Bring me flowers

Nutirpusios kojos, skaudanti nugara, besimerkiančios akys.

Žiūrėk, plaukia ežere cigaretė!

Dūmai, dūmai, dūmai. Svaigina galvą, sujaukia protą. Akyse migla. Vėjas ūžia galvoje, skaičiuoja žvaigždėms prilygstančias mano mintis. Visas išbarsto. Lyg jonvabaliai netvarkingai sukasi aplink. Mano mintys. Jos šviečia tamsoje. Mano akys žėri. Aš pavargau, bet nenoriu užsimerkti. Bijau truputėlį, kad kai vėl atsimerksiu, viskas jau bus dingę. Bijau prarasti. Reikia saugoti.

Įrašas su žvakutėmis.

Pavargau nuo visų gimtadieninių sveikinimų. Pavargau. Neee, mano gimtadienis ne šiandien. Aš tiesiog buvau išvykusi. Galėjau gal ir negrįžt. Norėčiau niekada nebegrįžt.
Man jau 18 ir aš rimta rimta rimta.Juokauju, nei trupučio rimtumo. Jau jo tai man dažnai pritrūksta. Aš būdama pilnametė keistai jaučiuosi. Atrodo, tai tik metai, tarsi neturėtų kas pasikeisti, bet kažkaip man niekada neatrodė, kad aš kada sulauksiu 18. Šito gimtadienio aš taip ypatingai ir nelaukiau, tiesiog jis atėjo... Cha, juk dingti irgi negalėjo. Aplinkoje tai niekas nepasikeitė. Tik aš pati. Gal.. Nežinau, nei kad džiaugiuosi, nei kad nesidžiaugiu. Bet tai nėra tas jausmas, kai vat nieko nejauti. Man kažkaip keista... Kažką jaučiu, bet nemoku įvardinti. Man visada sunku įvardinti tikraisiais vardais. Neee, ne visada, tiesiog dažnai. Daugelį dalykų...Toks geras vakaras ir aš nenoriu būti viena namie. O, atrodo, tik šiandien grįžau. Galėčiau pabūti. Bet nenoriu. Taip pat nenoriu susitikti su žmonėmis, kurie yra čia. Manęs nebedžiugina buvimas su jais. Aš nesu tokia poxuistė...
Širdelė plaka. Vieniša. Man tikrai trūksta meilės. Atrodo, ji gali atgaivinti. Kaip dykumoje vanduo. Dedu į ją visas viltis, nors dar ir nemyliu nieko, tačiau tikiu įsimylėjimo galia. Tikiu, kad meilė daug padėtų, nes viskas būtų kitaip. Tiesiog kitaip. Bet aš noriu tikros meilės, o ne tų vienkartinių meilių- seilių, kai užtenka žmogaus vienam vakarui, na gal trim dienom. Atsibodo visi šie žaidimai. Aš noriu kažko tikro.
Mane dažnai aplanko toks jausmas, kad aš pati kažkokia netikra, tuščia. Nesu tokia! Jau atsibodo apie save blogai galvoti. Atsibodo dėl visų nesėkmių kaltinti save. Nesėkmės moko. Taip turi būti.
AŠ esu graži ir aš pasitikiu savimi, nes aš žinau, kad daug galiu. Aš žinau, kad aš esu įdomi. Aš žinau, kad galiu daug pasiekti. Aš žinau, kad mano svajonės ne muilo burbulai, nes aš visa tai įgyvendinsiu!
Aš myliu save. Ir tai tik mažas trupinėlis meilės, kurią galiu duoti.
Mylėk.