Black And Yellow

Iki istorijos egzamino laikas bėga lėčiausiai. Kiti tiesiog atskriejo, o šitas vos vos šliaužia.

Aš nežinau kodėl, bet šita daina man patinkaaa.

Rytais rytais nešu gėrį arbatos puodeliais

Labas rytas!

Beveik įveikiau visus egzaminus. Na beliko istorija. Gerai, kad paskutinis, nes jei būtų dar vienas, jau būtų perkrova. Į biologiją taip ir nenuėjau. Na ir kas? Nieko.

Kažkaip klausau senas dainas. Viena primena vieną vasarą, įvykį, kita- kitą. Mūsų širdis degina liepsna kaitri. Taip gera viską prisimint... Neabejoju, kad šią vasarą taip pat nestigs nuotykių. (: Man vasaros sezonas atsidaro antradienį.

Kasdieniškai

Man šita daina tokia vasariškai lengva. Nežinau net, kodėl taip yra, bet gera jos klausytis.

Šiandien taip karšta, dar buvau istorijos konsultacijoje, tačiau nebuvo daug naudos. Net mokykloje taip karšta. Dirbam atidarytais langais ir durimis, kad a le būtų skersvėjis, bet vis tiek tvanku ir karšta kaip kokiam pragare. Mokslas su vasara tikrai nesiderina. Niekaip. Iš tikrųjų, tai man vasara siejasi su gamta, todėl tikrai nenorėčiau visos jos praleisti mieste, bute. Na, tada gal sėdėčiau kokiam parke visą laiką, bet norisi pabūti ir ten, kur iš namų gali išeiti basas.

Buvau pasidariusi tokią šukuoseną. Tikrai gražiai atrodo. Mano plaukai garbanoti, tai specialiai jų garbanoti nereikėjo, be to, kadangi jie stori ir gan daug, tai ir tos kasos tokios gan storos gaunasi. Labai gražu ir patogu vasarą. O prie suknelės tai išvis labai tinka (: Šiandien karšta, tai nenorėjau eiti palaidais plaukais, nes jie jau ilgi, tai supyniau tokią kasą iš vienos pusės, kitoje pusėje palikau kelias lengvai krentančias garbanas, o likusius plaukus tiesiog surišau į kuodą. Tokia šukuosena karštą dieną man buvo išgelbėjimas. Ir taip atrodė, kad einu per dykumą.

Lekiu per dykumą, nors nėra čia vandens, mano muzika tą nykumą delnais išsems.

Man šita daina kažkodėl taip siejasi su karščiu.

Šiandien aš esu INDĖNĖ

Spėkit, kodėl.

*

Šeštadienį pirmą kartą išgirdau gegutę. Prietarais netikiu, kišenėje centų neturėjau ir dėl to neašarojau.

Duok penkis mano 37(kartais ir mažesnio) dydžio kojai, jei geriausiai laikas praeina žiūrint animacinius filmukus. Rimtai, tik tiek išneša protas, kuris taip pasiilgo gerumo.

Į namus nei vienas neskubėjo

Atrodo, kad laikas bėga iškart po kelias valandas. Prieš tai pažvelgiau į laikrodį- tebuvo 3h, dabar 7 h. jau beveik. kol pabaigsiu įrašą, bus ir po 7h gerokai.

Išgąsdintą tokio laiko bėgimo, aš tapsiu alchemike ir mėginsiu, kad ir desperatiškai, sukurti panacėją, kuri gebės net ir prailginti gyvenimą. Ar gali būti kas nors dar didesnis juokdarys? Juokdarys, kuris nori sukurti, pratęsti, išsaugoti ateitį, visai nesinaudodamas dabartimi. Be šiandienos, nebus ir rytojaus.

Finally, I can see you crystal clear.



Ir dabar jau galiu sakyti, kad baigėme mokyklą mes viena chebra, buvo paskutinis skambutis pirmoko rankoj, buvo kas ilgiau nemiegojęs iškęs. Dar kažkaip, atrodo, sieja su mokykla egzaminai, bet kai atestatas bus mano rankose, bus viskas. Viskas priklausys praeičiai. Iš tikrųjų, visas gyvenimas kaip mokykla. Tikiuosi, kada nors išmoksiu nebegyventi rytdiena.

Leaving Home

Mūsų dideli norai... prasigertų, jei kiekvieną aplaistytų.




Kaip gyveni?

Nuo mano Mėnulio lig Saturno žiedų

Kelios Marijono Mikutavičiaus dainos sukasi mano galvoje, groja... Ir labai atitinka mano būseną. Tokią lėtą ir liūdną(?).
Niekada per daug apie save neatviravau, gal atrodau/esu paslaptinga, kitiems išvis gal net grėsminga. Bet dažniausiai aš nesu tokia, kokia pasirodau iš pirmo įspūdžio. Aš niekada nerezgu intrigų tinklų, nes net nesurezgu. O gal? Nemėginau iš tikrųjų. Nesu linkusi priversti pyktis kitus dėl kažkokių savo asmeninių priežasčių ar iš malonumo... Neverta.
O ir mano šypsena, kuri kartais atrodo labai ironiška, tėra tik šiaip šelmiška.
Kaip jau sakiau, nesu linkusi atvirauti. Kuriu paslaptinguolės įvaizdį? haha, nežinau. Nebandau. Kartais išsipasakoti nesinori, tačiau kartais norisi, bet... bet... Pabaikit sakinį, nes aš nežinau...
Gal: bet niekas nepaklausia, kaip tu laikaisi?
Priglausk savo draugišką ranką man prie peties.

-Kodėl tavo akys raudonos?
-Ne, aš neverkiau...

Kartasi jaučiuosi tokia vieniša. Aišku, kartais mėgaujuosi tuo, nes kas bijo būti vienas, tas bijo būti laisvas. Čia apskritai bendru požiūriu, nes vienišas gali jaustis net ir būdamas su kažkuo, net ir dviese. Vienatvėje dažnai kaip koks geras vynas, kuriam reikia laiko, kad įgautų nepriekaištingą skonį, subręsta geros idėjos.
Tačiau ta vienatvė dažnai dusina. Kartais atrodo, kad aš pati ją laikau. Aišku, aš džiaugiuosi, kad turiu dalelę tavęs, dalelę tavęs ir dar mažą dalelytę tavęs, gal dar pora trupinių. Džiaugiuosi.
O kai esi pamirštas, jautiesi šūdinai.



Vėl žiauriai žiūri akys, kulkomis suvarpo...
Gal mums pakeliui?