Mintys su kiškio ausytėmis

Kodėl turiu sukti galvą, ką apie mane galvoja kiti, kai žmonių, kurie man rūpi šalia išties yra nedaug, o jie pažįsta mane puikiai ir mėgsta tokią, kokia esu.




Užsinorėjauu naujovių. Man pati gražiausia plaukų spalva tamsios vyšnios. Žiauriai norėčiau tokios spalvos plaukų. Manau, reiks nusidažyt. Bet bijau truputuką, nes tokia gan ryški spalva. Nežinau, ar tiks... Bet, manau, kad surizikuosiu.
*



Paskutinės atostogų dienos tokios šiltos ir jaukios. Skaitau knygas apsigaubusi šiltu dekiu, žiūriu filmus. Mano rankose beveik visada būna puodelis arbatos arba kavos. Nesinori niekur eiti, nesinori su niekuo susitikti. Labiausiai norisi susivokti savyje, bet tam turbūt pritrūks laiko. Iki mokyklos teliko trys dienos.
Žiūrėjau fantastinius filmus. Kažkaip užsinorėjau kažko netikro, vaizduotės žaismo. Nekasdieniško ir ryškiaspalvio. Magiško. Pažiūrėjau "The Imaginarium of Doctor Parnassus". Negaliu sakyti, kad labai patiko, bet filmo idėja, manau, nebloga. Dar žiūrėjau "Alice in Wonderland". Šitas filmas buvo visai nieko. Įspūdingi personažai. Ir dar vienas fantastinis filmas "The Sorcerer's Apprentice". Laikas žiūrint neprailgo. Filmai suteikė daug šypsenos, nes juose radau tai, ko ieškojau, ko norėjau.

Visgi aš jau dvyliktokė. O ką tiksliai noriu studijuoti, taip ir nežinau. Dar... Prieš vienuoliktą klasę buvau tikra, kad stosiu į mediciną. Mokysiuosi ilgai, bet čia nieko tokio, nes studijuosiu būtent tai, kas mano svajonėse. Būsiu chirurgė ar kitokia svarbi gydytoja specialistė. Jei stočiau į mediciną, tai tikrai mokyčiausi iki doktorantūros, nes tikrai nenoriu būti eilinė seselė ar šeimos gydytoja. Ir norėčiau pasiekti labai daug būtent šioje srityje. Bet aš nežinau, kas atsitiko... Sudrebėjo kojos, kažko išsigandau? Kodėl galvoju, kad gal aš netinkama šiai sričiai. O gal atsitokėjau? Supratau, kad tai buvo naivi svajonė? Nežinau, bet man patiko jaustis užtikrintai, tikėti savo svajone ir žinoti, ko noriu. O dabar aš pasimetusi. Na galvoju apie psichologiją. Mane labai traukia tokios sritys, kurios susiję su žmogumi. Gan keista, nes aš šiaip gan didelė egoistė. O gal bunda paslėptas altruizmas? Arba čia tik dėl to, kad patenkinčiau save, savo siekius. Koks skirtumas, jei tai duos daug gerų rezultatų? Aš noriu svarbaus darbo. Nenoriu būti eilinis varžtelis kažkokiame eiliniame darbe. Pff.. O kas to nori... Nemanau, kad kas nors vaikystėje svajoja būti šlavėja ar pardavėja. Ne vaikystė, o aš vis tiek svajoju būti medikė...



P.S. Mano šuniukas per mažas tokiam kiekiui sniego. Iš pusnies jį kartais reikia išsinešti!

there aren't any Christmas songs

Na bet visgi viena skamba mano galvoje, o tiksliau eilutė: "time for presents and exchanging kisses"
Kalėdos! Praėjo greitai...
Per Kalėdas žmonės tampa geresni ir storesni. Kalėdos praeina, gerumas išgaruoja, tik svoris taip lengvai nedingsta. Šios Kalėdos man gan keistos. Kažkaip pirmi metai, kai dovanėles draugams pirksiu po Kalėdų. Na ir kas, kad susitarę sveikinti vienas kitą po švenčių, bet vis tiek kažkaip anksčiau susitvarkydavau greičiau su tokiais reikalais. Na šiemet kitaip. Ką padarysi. Niekada nebuvau organizuota, atsakinga ar praktiška. I don't care.Žiūrėjau gerą filmą. Na bent man patiko. "Buried". Vienas aktorius, viena vieta per visą filmą, bet patiko. Ir neprailgo. Na filmas tikrai ne kalėdinis, bet kai ta kalėdinė nuotaika ir nebuvo manęs aplankiusi (gal kažkiek ir sumelavau, gal ir buvo truputėlį, kokią sekundę aplankiusi kalėdinė nuotaika), o ir šventės praeinaaa, tai... kalėdiniai filmai iš sąrašo išbraukti. Norėjau kaip tik tokio kitokio filmo, o šitas buvo kaip tik. Tik po filmo kažkokia keista nuojauta. Aš tiesiog nemoku jos apibūdinti. Ir nereikia. Filmas paveikė. Efektas padarytas.

BURIED

Pasirinkimo kelias ilgas

Pasimetimo laikotarpis. Plėšau knygų lapus, draskau į skutelius. Nežinau, ką noriu studijuoti. Nežinau... Prieš metus svajojau apie mediciną. Man atrodė, kad tai tobuliausia, ką galiu studijuoti. O dabar net nebežinau. Kažkaip pasijaučiau...ne tam skirta. Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, ar tik taip pamaniau, nes sudrebėjo kojos. Jei stoju į mediciną, tai tikrai ne todėl, kad norėčiau būti eilinė seselė. Tada jau noriu pasiekti tiek daug, kiek įmanoma. O tai atims daug laiko... Bet jei veikla patinka...? Yra netgi kažkoks posakis, kad jei pasirenki tai, ką labiausiai mėgsti veikti, tau niekada nereiks dirbti. Gal aš tiesiog per daug save spaudžiu. Kažkaip visada reikalauju iš savęs labai daug. Gali būti, kad pati save labai nuvarginu. Visgi dvylikta klasė... Šioks toks stresas prieš naują gyvenimo etapą, kurio, beje, labai laukiu. Mokausi šešis dalykus išplėstiniu kursu. Pasirinkimo spektras lyg ir platus...
Kažkur esu girdėjusi, kad virš 90% problemų išsisprendžia nieko nedarant pačiam, o likusiems procentams jau reikia pastangų. Visada manau, kad didelis skaičius, tai jau turėčiau pataikyt į tuos 90 procentų, bet jaučiu, kad dažnai būna atvirkščiai. Bėda. Bėda vien toks galvojimas.

blueberry

Kaip neužmigdoma baimė lovoje naktį...


Smagu vaikščioti basai naktį...


Gerai, kad bent svajonėms nėra limito, nes jis jau būtų išnaudotas.
Blogai, kad svajonės dažnai ir lieka tik svajonėmis. O taip norėtųsi viską perkelti į realybę, nes svajonėse blogų dalykų nebūna.
Mano rankose galia. Aš galiu sukurti viską, ko man reikia. Taip pat galiu ir sugriauti. Žinau, kad galiu viską pakeisti.
Tačiau kalbėti lengviau nei imti ir padaryti.

Šaaaa. Nekalbėk garsiai. Išeinu, pasiilgau. Pasiilk ir tu manęs.

track 11

Stoviu nuoga prieš veidrodį. Be jokio makiažo. Viskas seniai nuvalyta. Visiškai natūrali. Bet ar visiškai tikra? Veidas rasoja. Krenta viena po kitos ašaros. Apsiviję kaklą ir teka kūnu žemyn. Gal ir būtų erotiška, jei nematytum tokių liūdnų akių. Be ugnies. Užgesusių. Ranka teka ne ašaros, bet irgi skausmas. Tamsiai raudonas. Kaip tas vynas, kuris taip svaigino mūsų galvas, privertė juoktis iš nutirpusių kojų ir rankų, traukė mus artyn. Palieka žaizdas... Žaizdas, slepiamas po drabužiais, makiažu, išbalinta šypsena, tiesia laikysena. Pasitikėjimo savimi šydas su mazgais. O po juo- migla. Ištiesiu prieš save ranką. Jos nesimato...

Einu valyti dulkių. Oi, atsiprašau, nepastebėjau, kad čia ne dulkės, o tik tu.

Mano širdis pašėlusiai plaka. Nestovi vietoje. Šiandien norėjau tave paerzint. Žinau, kad nėra ko girtis. Man netgi gėda, bet norėjau tau tai pasakyti, nes žinojau, kad supyksi. O jei supykai, vadinasi, reaguoji.
Maras manyje pasiglemžė visas vertybes. Daug aukų. Mano galvoje vėjai. Aš išėjau naktį į miestą ir negrįžau namo. Mamai nepasakiau, nepranešiau. Aš net neatsimenu, ką veikiau naktį, todėl į jokius skambučius ar žinutes neatsakiau. Žinau, kad atsakomybės nulis. Aš atsiprašau, kad nesu toks vaikas, kokio mama nusipelnė, kad nesu tokia gera. Nesu ir turbūt nemoku būti. Negaliu sakyti, kad nesistengiu. Gal tiesiog per mažai įdedu pastangų. Niekada neplanavau savo laiko, esu spontaniška. Vieną akimirką esu čia, kitą jau galiu būti pakeliui į kitą miestą. Vakar žadėjau keistis, surimtėti, bet šiandien nežinau ar noriu dirbtinai prisimesti sau tą atsakingumą. Turbūt viskas turi ateiti su laiku? Tik manau, kad reiktų labiau vertinti žmones, kurie yra šalia. Nesinori, kad dėl manęs jie pražiltų pirma laiko... Ir manau, kad reiktų parodyti daugiau meilės. Aš myliu ir gerbiu tik viskas mano viduje. Na ir kas, kad išorėje pėdsakų nėra...
Aš tiesiog ieškau laimės, ieškau džiaugsmo, o už viską reikia brangiai mokėti. Gal kartais įskaudinu pati to nenorėdama. Žinau, kad kartais būnu tikras nesusipratimas, bet kaip aš atrasiu tai, ko man reikia, nebandydama, neklysdama? Žinau, kad mama nori mane apsaugoti nuo klaidų, bet aš vis tiek jas darau. Kitaip ir būti negali. Aš vadovaujuosi savo galva, savo idėjomis, savo įsitikinimais, pati neklysdama tikrai nepasimokysiu iš kitų klaidų. Atrodo, būtų lengva, bet kai pats nepadarai, tai tiesiog neatkreipi dėmesio į kitų klaidas. Taip, suklydo, taip, atsitiko tas ir tas, bet jei tai nutiko ne tau, tai tu jau po kelių akimirkų gali viską pamiršti. Taip, pasibaisėjai ir gana. O kai atsitinka tau, tada viską apgalvoji. Apgalvoji, kur ir kaip ką nors padarei ne taip.

kelyje

Jaučiuosi užgesusi. Be aistros gyvenimui, be įkvėpimo. Amžinai jaučiuosi lyg būčiau ne ten, kur turėčiau, ir ne laiku. Pasiklydusi. Aš vis dar neatradau savęs. O gal tiesiog praradau?
Kodėl jaučiuosi suvaržyta? Kaip ir ką pakeisti? Vis galvoju, ką daryti: ar kovoti ir stengtis viską pakeisti, ar pasiduoti? Traukia į abi puses. Nežinau, ar turiu užtektinai jėgų. Amžinai pasmerkta blaškytis...
Aš iš tikrųjų nerandu net veiklos, kuri mane prablaškytų, kurią daryčiau su aistra.
Anksčiau, atrodo, viskas buvo gerai, bet taip nebėra. Aš nebegaliu daugiau taip gyventi.