Pašnekesiai gatvėje

Keistas įvykis. Po darbo pokalbio sugalvojau pasibastyt po miestą. Man reikėjo į biblioteką, bet ėjau į pasitaikiusias mano kelyje parduotuves. Be jokio ketinimo kažką pirkti, tiesiog šiaip. Kai dirbu, jau pradėjau atskirti tokius klientus- kurie tikrai nieko nepirks, nieko nenori iš tokios parduotuvės, tiesiog šiaip užėjo, nes galbūt pakeliui. Taigi, iki bibliotekos ir ėjau, ir važiavau, galima sakyt, tiesiai per aplinkui. Ir jau prie pat bibliotekos sustabdė mane vaikinas, sakydamas : „Ar galima sekundę dėmesio?“ Jau galvojau, kad bus koks nors prekybos agentas, nes buvo iš išvaizdos panašus į vadybininką. O jis paklausė: „ Ką manai apie tokius atsitiktinius užkalbinimus gatvėje? Tiesiog trumpam pasikalbėti. Žmonės to paprastai nedaro.“ Suintrigavo jis mane, truputį pasikalbėjom ir atsisveikinom. Tik nesuprantu, kokio velnio atsisveikindami apsikabinom, juk nesam nei draugai, nei tiesiog šiaip pažįstami. Bet kokiu atveju, buvo tikrai malonu, o ir vaikinas toks gražus, studijuoja IT. Kai išsiskyrėm, man galvoje kilo daug klausimų, ir nesuprantu, kodėl negalėjau jų sugalvoti būtent pokalbio metu. Tas pokalbis žiauriai praskaidrino man dieną, labai norėčiau tą vaikiną sutikti vėl ir tikiuosi, kad tai visai įmanoma. Gal netgi pati pabandysiu taip užkalbinti žmogų ir patikrinsiu savo komunikabilumo lygį. Kad ir kaip bebūtų, tas vaikinas ilgai suksis mano galvoje, o aš šią situaciją prisiminsiu kaip linksmą nutikimą su kartėlio prieskoniu. O todėl, kad vis galvosiu, ką reikėjo daryt, sakyt ar paklaust, galvosiu ir apie tas visas mintis, kurios atėjo tik atsisveikinus. Reikia nustot taip daryt ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Šia akimirka, čia ir dabar. Bet vis tiek, galėjau... Oh.

Birželis. 17 diena.

Iš kur tas keistas jausmas, kai ryte vos pramerkus akis jau iškart jautiesi mažai miegojusi, nors miegojai pakankamai, ir jau kažkaip esi pavargus? Vakare galva neveikia, ryte irgi nelabai, man atrodo, mano protas jau išėjęs atostogauti. Mažuti, pakentėk dar kelias dieneles ir bus atostogos. Ir išgirdau vakar tokią mintį, kuri sukasi mano galvoje- pokyčiai gali sužeisti, bet rutina gali tave ir nužudyti. Spėk, kas bus.

I wonder

Ir kažkokio meilumo vakaras. Kodėl būtent tada,kai nieko nėra šalia. Girdžiu, kaip pasiklydę mintys plaukuose netyla. Nemiega. Išsilakstė plaukų vingiais ir negaliu niekaip susirinkti. Tylus jazzas jas varo iš proto. O gal mane? Sėdžiu, žiūriu į lubas. Ten ne dangus. Ir oras negrynas. Tik nežinomybė ir mažytis pasimetimas. Tavęs visgi nebėra šalia. Ir nebus. O dabar toks jausmas, kad žodžių buvo per mažai. Nepasakytų. Ir jie visi dabar bando pabėgti iš mano galvos ir minčių, nes nebegali ten jiems būti vietos. Turbūt per vėlu. Šypsena veide dabar lyg karštas vasaros oras, nostalgiškas šypsnis. Lyg ir truputį skauda, lyg ir truputį gelia, bet kažkaip gera. Tikrai panašu į saldžiarūgštį skonį. Prikimęs balsas šalia ir tu užsimerki. Nėra nieko pastovesnio už laikinumą.  

State of mind

Kaip seniai čia lankiausi... Iš tikrųjų net pamiršau. Taip greit lekia laikas ir, atrodo, viskam jo neužtenka. Arba užtenka ne visiškai. Ypač kai darbų darbelių taip sparčiai daugėja. Tik spėk suktis. Sustoji, įkvepi oro ir vėl sukiesi tarsi užvesta. Gerai, kad bent darbai lengvai įveikiami. Iš to įveikiamumo kartais net kažkiek nuobodūs. Bet čia jau gal priklauso nuo požiūrio.

Norėčiau atostogų. 

O kas jų nenorėtų???

 Pasiilgau kai kurių draugų.

 Noriu sniego ir lengvo šaltuko.

The hardest part

Rudeniški vakarai.

Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo. Su dviem žmonėm reikėjo kalbėtis angliškai ir su vienu lietuviškai. Aišku, buvo ir nejaukių momentų, bet iš esmės manau, kad viskas praėjo neblogai. Nežinau, kiek žingsnių man iki to darbo, vienas ar du, esmė tame, kad mano cv perėjo atranką, mane pakvietė į pokalbį.... Ir kai aš tiek daug palyginus jau nuėjau, nebežinau, ar eiti toliau. Aš kartais jaučiuosi tokia... nesuaugus. Gal dar neskubėti. Bet kartu ir vilioja nauja veikla, pažintys, pinigai irgi.
Aš kaip visada. Nežinau.
Tačiau visada sakau: if you never try, you will never know.
Nežinau, kiek daug norėjau bandyti.

Šiaip ar taip. Ruduo. Laukiau visai aš jo.

We can remember swimming in September

Jau ruduo. Šiaip man žiauriai patinka saulėtas rugsėjis, bet turbūt dėl to, kad dirbau, jis atrodo per anksti atėjęs. Tarsi būčiau peršokus kelis mėnesius. Nors daugeliui, kurie nedirbo vasarą, irgi taip atrodo. Vis kažkaip nespėji su tuo laiku. Skubi skubi. Ir niekur nenuskubi.
Ir vėl išsikrausčiau į kitą miestą. Ir vėl aš Vilniuj. Šįkart viskas kitaip. Viskas žinoma, pažįstama, netgi pasiilgta. O praeitais metais buvo ir truputį jaudulio ar išgąsčio, kai viskas buvo taip svetima.
Tik dabar kai einu į paskaitas, jaučiuosi tarsi iškritus iš medžio. Visi žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Atgal į medį nebeįlipsi, reiks priprast prie mokslų, paskaitų, seminarų. Bet dar ne dabar. Nenoriu dar. Pabūsiu dar išsiblaškėlė, kuri iškrito iš medžio.
Šypsenos.

Beauty queen on the silver screen

Pakeli galvą ir jauti lengvą vėjelį, kutenantį, glostantį, bučiuojantį tau kaklą, veliantį tau plaukus. Ir supranti, kiek daug svajonių, minčių, idėjų sukasi galvelėje. Ir ne visos jos tik vasarinės, kažkokios sezoninės. Ne. Bet tai ir ne ateities planai. Juk planai tam ir yra, kad sugriūtų. Kaip ir taisyklės- kad sulaužytum, pažeistum. Spontaniškumas man suteikia sparnus. Aš savo idėjoms pritaikau momentą, tinkamą sekundę, bet neplanuoju, kada ką įgyvendinsiu. Aišku, ką gali žinoti, bet gali ir nepasitaikyti kokia tinkama minutėlė gerai idėjai, arba aš galiu tos minutės nepaversti tinkama, ką gali žinoti, bet negatyvių minčių stengiuosi vengti, pasaulyje ir taip labai akcentuojami blogi dalykai, įvykiai, nelaimės, reikia išmokti rasti gėrį. Pastebėti, viskas čia pat.
Ir žinot, visada, kai išeinu iš namų, kam nors paklausus, kur einu ir kada grįšiu, aš atsakau: "Dievo keliai nežinomi, mano irgi", o dabar pagalvojau, kad iš tiesų tas posakis mane labai žavi. Savo nežinomais keliais. Nesakau, kad neturiu siekiamybių, kurioms reikalingas planas, kad pasiektum. Moku ir tai. Ir posakis, kad planai ir yra tam, kad sugriūtų, nereiškia, kad jie griūna visada. Tačiau juk taip malonu pagauti reikiamą akimirką, pagauti paprastą akimirką ir pačiai ją paversti tinkama. Čia ir dabar. Pastebėjau, kad dažnai tai kartoju. Čia ir dabar.

Merkiu akį ir siunčiu saulės bučinių Jums.