Išaiškink žaidimą matematiškai, apskaičiuok ir jis praras prasmę, azartą, fortūną, žavesį.
Ir pritraukia kartais lyg magnetas kokia viena daina ir, rodos, randi joje viską: ir laimę, ir liūdesį. O vėliau atsibosta. Išjungi. Vėliau. Vėliau tylu. Išsidraikę plaukai, didelės akys, pamėlę rankos nuleistos ir sušalę. Aplink tyla. Tokia tyla spaudžia ausis. Vajė, Kad tik neišsprogtų akys!
Geriausias jausmas, kai būna belikę vos kelios minutės ar netgi akimirkos iki užmigimo, o tu atsipalaiduoji ir jauti, kaip palengvėja kūnas, tarsi visai netenka svorio.
Sekmadienį pas mus buvo mažas šuniukas. Ne mūsų, o tetos. Ji atvažiavo jo pasiimti, nes mano mama jį paėmė iš bendradarbio. Šunelis kurį laiką ten gyveno ir, kai atsidūrė pas mus namuose, elgėsi gan priešiškai- urzgė ir kandžiojosi, nors šuniukui dar tik plius minus du mėnesiai. Mane vieną tik prisileido ir gulėdamas man ant kelių, o tiksliau gulėdama, nes ten ji, o ne jis, toliau urzgė ir atakavo kitus. Myli mane gyvūnai, nes turbūt jaučia, kad aš juos myliu ir nebijau. Nes iš tikrųjų tas šunytės priešiškumas iš pradžių truputį išgąsdino mano tetą. Kažkaip jau esu susidūrusi su gan įvairiais atvejais, nes kartais nuvažiuoju į gyvūnų globos namus, na bent anksčiau nuvažiuodavau dažniau, žinau, kokie gali būti išsigandę mažyliai, kai pakeičia aplinką ir viskas tampa svetima, nepažįstama.
O pirmadienį buvau Kaune. Praleidau ten visą dieną. Tiesiog pasivaikščiojau po miestą. Nežinau, man jis atrodo toks susenęs, liūdnas, nostalgiškas. Rudeninis miestas. Ir dar buvo labai šalta. Tačiau džiugina tai, kad ten radau labai mielus batukus! (:
O dabar tiesiog džiaugiuosi, kad pasibaigė pamokos ir jau esu namie, sėdžiu su arbatos puodeliu rankoje ir valgau namie keptus sausainius, kurie iš tiesų labiau primena bandeles (: Pavasarį toks oras atrodo tikrai vampyriškai. Kur saulė???
Šiandien grįžau namo po keleto dienų tikrų atostogų, nes šiaip tos savaitės net nepajaučiau. Laikas nelaukia. Jau gal kokį penkiasdešimtą kartą tai sakau. Ir tai gryniausia tiesa. Aš dažniausiai nemeluoju. Kvėpavau grynu oru. Ir mano mintys šiandien grynos. Aukso grynuoliai tiesiog. haha.
Kasdien mes augam didesni.
Šiuo metu kažkaip pagausėjo mano auskarų atsargos. Įvairiais gražuoliais. Šie vieni iš naujesnių. Tokie seni atrodo. Dievinu tokius. Apskritai, mėgstu daiktus su istorija.
Taip gera pusryčiauti ir žiūrėti į pro langą. Viskas taip gražiai saulėta. Gera nulaižyti ant pirštų nutekėjusią braškių uogienę. Ir iš lėto gerti arbatą. Niekur neskubėti ir apskritai negalvoti apie laiką. Aš taip dažnai visur skubėdavau, kad net jau pavargau. Noriu pailsėti. Pabūti ramiai, nesisukioti tarp žmonių. Gerti lėtai arbatą ir leisti saulei žaisti spinduliais ant mano veido, išvalyti mintis. Gan keista, bet dabar noriu kuo daugiau būti gamtoje, kvėpuoti grynu oru, skaičiuoti medžius miške, trypti žolę pievoje, apvažiuoti nesuskaičiuojamą daugybę takų ir takelių dviračiu ar bėgioti parke. Nors ir smulkmenos, bet suteikiančios laimės. Reikia kuo daugiau tokių atrasti. Galiu tai ir viena, tačiau jei nori, gali prisijungti. Ilgą laiką labai mėgau tokį įvaizdį: šviesus, baltas veidas ir ryškios, padažytos akys, o dabar išvis nebesinori darytis jokio makiažo, norisi tiesiog greičiau būti saulės nubučiuotai. Vienu žingsniu arčiau vasaros. Išsipinu kasas ir leidžiu ilgoms, švelnioms ir prieš saulę keičiančioms spalvas garbanoms lengvai kristi ant pečių.
Maniau, kad lietuvių kalbos įskaitai nerašysiu, tiesiog prieš einant pasiskaitinėsiu įvairius straipsnius internete, pasidomėsiu ir tiek, nes aš kalbu gyvai ir pasitikėdama tada, kai viskas tiesiog mano galvoje. Užtenka tiesiog susidėlioti mintis galvoje ir tiek, kam tada perrašinėt ir mokytis? Bet... Sapnavau sapną, gan įdomų. Aš buvau režisierė, mano spektaklio premjera, žmonių pilna salė, visi laukia. Aš stoviu užkulisiuose su visa aktorių grupe ir aiškinu, kuo pradedam spektaklį, kam ką ir kaip vaidinti. Toks jausmas, kad mes nei karto nerepetavę. Visi klausinėja, kur scenarijus, o aš atsakinėju, kad nesijaudintų- jis tiesiog mano galvoje. Aiškinu, kad pradėsim su šokiu, pasakau, kas ir ką šoka, jie išeina į sceną, sušoka ir grįžta pas mane, uždusę klausia, kas toliau? O kas toliau? Tada išeinu aš, suvaidinu, vėl šokių grupė. Ir viskas taip greitai, chaosas kažkoks, žmonės tik keičiasi, bet visi vienodai didelėmis akimis klausia, ką daryti toliau, ką vaidinti toliau. Aš taip greitai viską galvoju, kuriu, siuntinėju žmones, tačiau staiga pamirštu scenarijų, pamirštu, ką buvau sugalvojusi, visi blaškosi. Žvilgteliu į salę- ten begalybė žmonių ir visi laukia, o aš nebežinau, ką daryt. Mano aktoriai išsigandę. Žodžiu, buvo toks kraupus fiasko. Viskas taip tikroviškai atrodė, gerai, kad mane prikėlė šeštos valandos žadintuvas.
Tokio sapno paveikta, truputį pasirašiau savo kalbą. Viskas buvo taip tikroviška... Nežinau, gal kad vis tiek jaučiasi truputis streso, jaudulio. Nežinau...
Radau internete šitą nuotrauką ir pabandžiau pati susipinti šitaip plaukus. Kaip gražiai atrodo! Man dabar labai patinka įvairūs kasų pinimai, kažkas panašaus kaip šitoj nuotraukoj. Labai gražu. (:
*
Dabar tiesiog svaigstu dėl tokių šukuosenų. Pagaliau užsiauginau gan ilgus plaukus, tai galiu pinti įvairiausiais būdais. (:
Beje, nardžiau interneto platybėse ir štai: radau foto su taše lygiai tokia pat kaip mano (:
Ir dar štai truputėlis to, kas dabar sklando mano kambaryje:
Beje, vakar be galo džiaugiausi pavasariu, šiluma, saulėtu oru. Netgi pirmą kartą po žiemos važiavau dviračiu! Taip buvau to pasiilgusi.
O čia tai, ką aš veikiau per biologiją. Dar kartasi pasirodau ir tose pamokose. Mažylis.
O čia tai, ką aš veikiau per biologiją. Dar kartasi pasirodau ir tose pamokose. Mažylis.
