Taip gera pusryčiauti ir žiūrėti į pro langą. Viskas taip gražiai saulėta. Gera nulaižyti ant pirštų nutekėjusią braškių uogienę. Ir iš lėto gerti arbatą. Niekur neskubėti ir apskritai negalvoti apie laiką. Aš taip dažnai visur skubėdavau, kad net jau pavargau. Noriu pailsėti. Pabūti ramiai, nesisukioti tarp žmonių. Gerti lėtai arbatą ir leisti saulei žaisti spinduliais ant mano veido, išvalyti mintis. Gan keista, bet dabar noriu kuo daugiau būti gamtoje, kvėpuoti grynu oru, skaičiuoti medžius miške, trypti žolę pievoje, apvažiuoti nesuskaičiuojamą daugybę takų ir takelių dviračiu ar bėgioti parke. Nors ir smulkmenos, bet suteikiančios laimės. Reikia kuo daugiau tokių atrasti. Galiu tai ir viena, tačiau jei nori, gali prisijungti.
Ilgą laiką labai mėgau tokį įvaizdį: šviesus, baltas veidas ir ryškios, padažytos akys, o dabar išvis nebesinori darytis jokio makiažo, norisi tiesiog greičiau būti saulės nubučiuotai. Vienu žingsniu arčiau vasaros. Išsipinu kasas ir leidžiu ilgoms, švelnioms ir prieš saulę keičiančioms spalvas garbanoms lengvai kristi ant pečių.
Labai pavasariškas įrašas! Kad tik daugaiu laiko būtų..
AtsakytiPanaikinti