Carpe diem

Daug dienų, daug valandų. Sekundžių. Ir viskas sukasi, lekia, nelaukia, negrįžta. Carpe diem. Taip ir gyvenu. Iš tikrųjų, kuo labiau užimta esu, tuo daugiau spėju. Net keista, kaip spėji pasilinksmint, nemiegot, nepraleist paskaitų ir dar turėti aukščiausią įvertinimą savo sąskaitoje, aišku, kolkas dar tik vienas toks, bet tikiuosi ir daugiau. Stengiuosi suktis kaip tik įmanoma greičiau, nes jei ne, tada laikas negailestingai stovi ir viskas atrodo kaip sulėtintame filme- juda nežymiai. O tai tikrai žudo. Belieka gulėti lovoje, žiūrėti į lubas ir skaičiuoti muses, kurių nėra.Nesinori sustingti.

Čia

Stebiuosi savo sugebėjimu nustumti į šoną nemalonius dalykus, juos pamiršti, tam kartui taip atsikratyti problemų ar kitų dirgiklių. Aišku, jie niekur nedingsta, tik atrodo, kad dingsta, nes tuo metu apie juos nebegalvoji. Aš nesu linkusi galvoti apie ateitį, galvoju apie dabartį. Ar visada tai gerai?

Labanakt.

Antradienis

Šiandien pati išsiviriau ryžius. Netgi su daržovėm ir padažu. Aišku, viskas gan primityviai, bet buvo pakankamai skanu, nes iki 7h vakaro nieko normalaus burnoje neturėjau. Užtruko paskaitos...
Kažkaip vakarais neturiu ką veikt. Ketvirtadienį gal varysim į kokį klubą. Studentišką. Bet čia dar niekas neaišku. Kaip visada. Paskutinės minutės sprendimai arba maksimaliai nudžiugina, arba maksimaliai nuliūdina.
Šiaip iš tikrųjų kol kas gan nyku šiam mieste. Gal vėliau bus geriau. Priprasiu prie to, kad į viešąjį transportą žmonės susigrūda taip, jog jų šiknos vis tiek lieka išorėje, o durys vos vos užsidaro ir dar labiau juos suspaudžia. Kaip konservus. Taip šiandien ryte netilpau į autobusą, nes net nemėginau. Žiūrėjau pasibaisėjusi, kaip žmonės lipa per galvas kitiems kad tik įkištų ir savo koją į tą autobusą. Be problemų būtų ją padėję ir ant kito žmogaus galvos. Žinau, kad didmiestis, tai panele, ko čia dar stebiesi, kad žmonių srautai didžiuliai ir t.t., bet viskas atrodė taip juokinga. tooookia komedija, kaip pabaidytų avinėlių banda, o dar miestiečiais vadinasi. Juk ir tie autobusai/troleibusai ne kas valandą važiuoja, o pakankamai dažnai. Iš pradžių pasibaisėjau, o po to jau juokiausi. Kas beliko???

Trumpas labanakt

Sėdžiu stalinės lempos apšviesta ir noriu parūkyt. Praradau prabangą į balkoną. O būtų taip patogu... Ką gi. Aplink tamsu.
Rytoj pirmadienis, anksti keltis... Žinot, tie pirmadieniai...
Lakuoju nagus mėlynai. Tamsiai gan. Tiks rytoj prie suknelės. Arba ne. Nesvarbu.
Dabar kambariokės miega, o aš neužmiegu. Ir išvis, norėjau dar pasilikt namie.
Kaip jau sakiau, noriu parūkyt.


Labanakt.

Rudeniui

IŠVAŽIUOJU!

Breathless

Aš taip dažnai nemiegu naktį. Kartais mintys spaudžią galvą neleisdamos užmigti, kartais galvoje būna visiškas vakuumas. Tik dvi akys kaip kokios lemputės nukreiptos į lubas. Nešviečia, neapšviečia. Kažkas išjungė šviesą!
Nenoriu tamsos. Išvažiuodama iš namų paliksiu ją įjungtą, kad žinočiau, kur sugrįžti. Uždek šviesą ir tu, kad žinočiau, kur esu laukiama. Na ir kur dingo mano beprotiškas noras pabėgti?
Kartais prisidengiu tuštybės kauke, visišku nerūpėjimu. Nežinau, kodėl taip darau. Daug ko nežinau. Man dar tiek daug reikia suprasti, susiprasti. Piktumo ir aklo irzlumo kartais turiu kaip širšė. Ištrauk geluonį. O ar širšė miršta ją ištraukus?
Aš taip nenoriu viską daryti viena. Aš noriu, kad kas nors palaikytų už rankos.
O viskas čia darosi taip artima, kad norisi pabėgti. Arba. Atsiskleisti iki visiško tikrumo. Nežinau, kaip bus.

All I can do is try

Kaip prastai naktį miegojau, tiksliau iki 4h ryto neužmigau išvis. Po to pradėjau snausti, bet miegas buvo toks negilus, kad dažnai pabusdavau. Keista, kad kartais man lengviau nemiegoti išvis nei užmigti. Aišku, taip nieko gero.

Liko nepilnas mėnuo nuostabios vasaros. Sustabdykit laiką, nes net išnaudojant kiekvieną akimirką, jo darosi pavojingai per mažai. Kodėl viskas turi limitą? Griežtai vasaros tik trys mėnesiai. Rudens taip pat.