viva la vida

Mano daina jau net nebežinau kiek metų, tačiau tai visai nesvarbu. Ji man vis dar patinka ir patiks. Kai pirmą kartą išgirdau, tai tokio tarsi šoko būsenoj buvau: kooookia geeera.

*
Žvelk į viską pozityviai. Nebus taip baisu.

Under Pressure

Vasaros žolė ir vasaros dangus

Štai truputis to, ką šiandien veikiau.

"Mus dažniausiai paniekina mūsų pačių sukurtos jėgos." V. Šekspyras

Klausausi šitos dainos ir mąstau, koks visgi ironiškas tas gyvenimas...


Atsiprašau, aš negaliu su tavimi pasilikti per naktį, negaliu dabar su tavimi būti, nes man gaila savo laiko, gaila jį švaistyti. Bėga, nelaukia. Bet ar taip nešvaistau? Jis tiesiog ištirpsta mano delnuose. Reikia pradėti nešioti laikrodį.

Ir kodėl mane pradėjo erzinti smulkmenos? Tiesiog varo iš proto nereikšmingi dalykai, atsitikimai...

Nusivalai makiažą ir pasijunti visai kitu žmogumi. Paprastu.

O mano mintys užsienietiškos. Aš jų nesuprantu.

Да, я и дальше буду выбирать своё чудо!

Radau namie tokį seną seną kišeninį laikrodį ir manau, kad norėčiau jį kaip nors panaudoti, padaryti pakabinamą ant kaklo ar šiaip ką. Jis toks senas. Nežinau, sentimentai kyla, kai pagalvoju, kiek gyvenimo matęs tas laikrodis.


Radau internete nuotrauką tokio tipo kišeninio laikrodžio. Mano atrodo labai labai panašiai.











Perskaičiusi draugės A. įkeltą tekstą apie Sizifo mitą ir apie tuos akmenis, kurios nešiojamės širdyje. Už kiekvieną skriaudą po kiekvieną į kolekciją. Susimąsčiau...
Kiek daug prisirinkusi, kiek daug išdalinusi. Norėjau skųstis, kad va, ima kartais kas nors ir meta aštrų akmenį tiesiai į širdį. Skaudžiai įstringa ir pasilieka. Nepajudinu nė piršto, kai kraujas skaudžiai teka. Tik atsimenu ir žinau, jaučiu, kad dar ilgai atsiminsiu. Bet nesiginsiu, turbūt ir pati esu taip pat padariusi ir turbūt net ne kartą ir ne du. Aštrūs akmenys gerai skrenda, o jei smūgis taiklus, tai ir įsminga giliai.
Tokie sunkūs ir taip traukia žemyn. Kaip Justinas Marcinkevičius dramoje "Mažvydas" rašė :"Ir žmogus/ Šaknim-į pragarą, šokom- į dangų". Na ir stiebkis tiek, kiek gali. Nepakilsi, kai turi tokį inkarą. " Inkaras niekada neleis laivui išplaukti į viliojančią jūrą". Žinau, kad kiekvienas turi savo pragarą, turi savo blogąją pusę. Neprieštarauju, kad kartais būtent toji pusė praskaidrina gyvenimą, aišku, tada, kai galvoji tik apie save. Kartais taip gera pamiršti net minimalią atsakomybę, spjauti į susitarimus, pažadus, laužyti visas taisykles... Blogis blogiui nelygus. Dalini akmenis kaip per išpardavimą juk ne iš gėrio. O gal čia žmonės per jautrūs, kad taip lengvai priima skriaudas, įžeidimus ir dar nešiojasi? Ar visgi aštrūs tie akmenys...
O kaip lengva kalbėti, kad atsikračius visų širdyje sukauptų akmenų bus taip lengva, taip gera. Gyventi daug sunkiau, padaryti daug sunkiau. Išsivalyk amžiams ir gal tikrai tapsi daugiau nei laimingu? O ko daugiau reikia?
Ieškai ieškai tos laimės, o ji tolsta kaip horizontas, o atrodo , kad visada akiratyje...
Gal ne visiems taip? Surandi tą savo laimę, prie jos pripranti ir vėl jos kaip ir nebėr. Ieškok, žmogau, kažko naujo. Vėl. Ar yra tų, kurie nėra visą laiką kelyje?
Pavargsti. Suklumpi. Pili viską į sielą, kad nuramintų, kad užšaldytų, kad numarintų tą skausmą. Sujauktų mintis, išblaškytų.
Įpilk vyno. Įpilk meilės. Kas ištirpdys, suskaldys, sunaikins, sutryps tuos per daugybę metų sukauptus akmenis?
Meilė?
"Nes meilė- tai kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr"
Gal. Bet tik neverk vaivorykštę apsikabinęs ir nesiųsk ašarų į žvaigždes.
Kartais reikia kažko kito, kažko iš šalies, kad išblaškytų sielos debesis, nes pačiam, rodos, daug lengviau juos kurti nei išsklaidyti. O priemonių yra įvairių, gali pasinerti ten, kur tik nori. Užsiimti tuo, kuo nori.
Svarbu- visą laiką būti kelyje. Stovėdamas vietoje nieko nepasieksi.
Akmenys gal patys išriedės lauk? Jei jau esame tokie naudos ieškotojai, kaip kartais atrodo, gal kada nors suprasime, kad nešioti apsunkusią širdį tikrai nenaudinga. Dar ims ir išsivystys širdies nepakankamumas...

Viena akis jau užmerkta, toks pat likimas gresia ir kitai. arba. Rašyk greičiau, nes tuoj užmigsi!

Išsirinkau lietuvių kalbėjimui potemę! Ta proga nupaišiau ant lapo, šalia potemės kaspinėlį. (:


Kažkokia sunki diena man šiandien. Iš visų pusių. Nevalgiau pietų. Skauda galvą. Miego noriu, kaip visada, labai labai, o dar daug darbų, kurios turbūt pasiųsiu velniop ir nersiu į kitą pasaulį- sapnų. Šiaip miegas dabar mano mėgstamiausias užsiėmimas ir pastoviai jo noriu dar dar dar.



Radau internete štai tokią mielą suknelę. (Atsiprašau, jei nuo ko nors negražiai ją nukopinau, tačiau negalėjau nepasidalinti, nepasigrožėti)

Šiaip dažniausiai nemėgstu juodos ir baltos derinių, gal netgi neturiu nieko panašaus. Bet šita suknelė tokia miela ir graži. Noriu jos. Ir gausiu. Kaip nors (:

Labanakt.

Sunkumai

Štai kaip aš renkuosi potemę lietvių kalbėjimui...

Sraigės greičiu. Mano mažytis draugas, nupaišytas ant lapų su kalbėjimo temomis.