Bonjour

Atsikėliau po grožio miego piktesnė nei įprastai. Turbūt per ilgai miegojau. Užtat dabar mėgaujuosi vaisiais ir geriu kavą.
Knaisiojausi po įvairius aplankus, esančius mano kompiuteryje, ir radau vieną seną savo darbelį. 2009 metų. Trumpa istorija, kuria tiesiog norėjau pasakyti, kad kartais tiesiog nesuspėji, kartais tiesiog būna per vėlu, taigi, kai aplanko laimė, nevaryk jos už durų ir nedelsk per ilgai, o tiesiog pasiūlyk jai kėdę.

Aš pamenu jį dar mažą. Tada, kai mano viršūnė dar rėmė dangų, atlaikė , žvelgė į viršų, o aš buvau kvailai išdidi smilga. Ne taip, kaip dabar- aš iš visų jėgų kabinuosi, laikausi už dangaus, kad tik mano viršūnė nenukristų dar žemiau. Kad tik nenulinktų link žemės. Taip, tada aš buvau labai išdidi. Su tais, kurie buvo pažemėje, net nebendravau. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie per medžių viršūnes dangaus net nematė. Taip, jis beribis, bet ten, kur aš augau, medžių buvo daug ir didelių. Jie savo šakomis dengė dangų. Egoistai ir savanaudžiai. Jie juo su niekuo nesidalino. Niekam nedavė. Slėpė. Ir ragavo sau vieni. Kvatodavo. Jie buvo karaliai. Aš į juos lygiavausi. Bendravau tik su aukštesniosios klasės atstovais. Pamenu, atskrisdavo pas mane tokia boružė. Ji buvo mano geriausia draugė. Ji buvo ypatinga tuo, kad turėjo nelyginį taškelių skaičių. Aristokratė. Ji aplankydavo mane iš ryto. Pasisveikindavo, palinkėdavo geros dienos ir išskrisdavo. Vėliau grįždavo per pietus. Tada mes ilgai šnekučiuodavomės apie viską ir tarsi apie nieką. Kai saulė tapdavo gintarinė, boružė išskrisdavo namo. Aišku, prieš atsisveikindama visada palinkėdavo man labos nakties. Man patiko tai, kaip ji skrenda. Tai buvo viena iš grakščiausių kada nors mano matytų boružių. Bet vieną dieną ji neatskrido. Aš nežinau, kas jai nutiko. Čia nuolatos kas nors dingsta, išvyksta, atsiranda, atkeliauja. Niekas neklausia, kodėl. Niekas net nepalydi išeinančių ir nesutinka ateinančių. Tik atrodo, kad mes visi kartu, iš tikrųjų čia kiekvienas atskirai. Mes apie vienas kitą nieko nežinom, nes kiti mums neįdomūs, nieko nėra svarbiau už tave patį. Taip tik sakydavo. O iš tikrųjų tai buvo paguoda, tiesiog vienatvės užmaskavimas. Ta taisyklė mums negaliojo, nes aš turėjau ją, o ji mane. Ir dabar, kai mano artimiausia draugė dingo, jaučiuosi labai vieniša. Ji nepasirodė jau ilgą laiką. Tiesa, aš vis dar jos laukiu. Bet tada, kai man buvo sunku ir kai galva linko nuo gausybės liūdnų minčių, prie manęs prišokavo mažas varliukas. Aš iškart pakėliau savo galvą į dangų, nors ir buvo velniškai sunku ją išlaikyti, vis tiek iš visų jėgų stengiausi ją kelti kuo aukščiau. Bet mano viršūnė nulinko. Tarsi liūdesys, įsikibęs į tą apsunkusią viršūnę, mane siūbuotų į visas puses.Neišlaikiau. Nors ir nuleidau galvą tiek, kad matyčiau varliuką ,su juo aš nekalbėjau. Nusisukau į kitą pusę ir jaučiau, kaip ant manęs krenta rasa. Vėsi ir dar labiau liūdinanti. O varliukas tik atsiduso ir nušokavo toliau Slapta stebėjau jį. Toks mažas... Nesitikėjau, kad jis kada sugrįš. Bet sugrįžo. Sugrįžo ir po to, kai jį išvariau. Vis dar su juo nesikalbėjau. Išdidumas susimaišė su gėda ir aš net nebežinojau, kaip pavadinti tą jausmą. Tik žinojau, kad dar esu nepasirengusi tą neapibūdinamą jausmą išvaryti. Tarsi jis užimtų pusę manęs ir vešėtų kaip piktžolė. Nepajėgiau dar atskirti pusę savęs. Supratau, kad kai pagerės, jis pats pasitrauks ir tada aš pirma užkalbinsiu tą be galo mielą varliuką, kuris, beje, taip užaugo, bėgant dienoms. Jaučiau, kad trokštu jo artumo. Vieną dieną, kai besileidžiančios saulės kasos suko ratus aplink mane, supratau, kad jau laikas. Kad jau laikas kitam mano gyvenimo etapui. Šviesesniam. Norėjau viską pradėti tuoj pat, bet jau temo, todėl teko laukti iki ryto. Užmigau su virpančiu vidumi. Dienai vejant naktį, pajutau veriantį skausmą krūtinėje ir šiurkštų skrydį. O ne... aš džiūstu, aš vystu... lyg geležiniai žaibai draskė mano dangų. Kapojo prisiminimus. Kapojo mano kūną. Aš jau gulėjau ant žemės. Bejėgė. Negalėjau net pajudėti. Ir mano viršūnė linko žemyn. Kažkodėl negalėjau suvaldyti savo minčių- galvoje buvo vien prisiminimai apie jį, mažą ir nuoširdų, supratingą ir gerą... Apie jį. Apie tai, kad nebespėjau. Jaučiausi lyg vėl prarasdama draugą. Lyg vėl prarasdama kažką artimo. Bet kaip aš galėjau? Kaip galėjau prarasti tai, ko net neturėjau? O gal visgi turėjau, kitaip tas varliukas nebūtų lankęs kasdien, nebūtų atkakliai laukęs, kol aš atversiu jam duris. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau aš įsileisiu jį į savo gyvenimą. Nebesugebėjau išlaikyti viršūnės, velniškai skaudėjo. Pasijutau taip, tarsi būtų apkabinusi rasa. Tarsi įprastai. Tik kad viskas jau nebebuvo taip kaip visada, nes ji negaivino, o dusino, smaugė. Vaizdas liejasi, lieka tik prisiminimai, kurie tirpsta. Aš pamenu jį dar mažą. Tada, kai mano viršūnė dar rėmė dangų. Nebespėjau su prisiminimais. Nebespėjau...